Orkestruotė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Orkestro partitūra, su atskirų instrumentų partijomis.

Orkestruotė – muzikos kūrinio rašymas orkestrui (plačiąja prasme – bet kokiam ansambliui), partitūroje atskirai nurodant kiekvieno instrumento partijas. Taip pat orkestruote vadinama veikla, kai jau esamas kūrinys užrašomas taip, kad jį galėtų atlikti orkestras.

Orkestruotė pradėta praktikuoti Europoje XVII a. pradžioje. Taip kompozitoriai galėdavo tiksliau nurodyti, kokiais instrumentais jų kūrinys turi būti atliekamas ir koks turi būti kiekvieno iš jų vaidmuo. Lig tol buvo paplitusi praktika instrumentų derinį pasirinkti patiems atlikėjams pagal turimas galimybes. Orkestruotė ypač vystėsi XIX a., tobulėjant muzikos instrumentų technologijoms ir augant pačio simfoninio orkestro sudėčiai. XX ir XXI a. orkestruotė naudojama kuriant filmų garso takelius. Dėl laiko trūkumo tai neretai atlieka ne pats kompozitorius, o atskirai šioje srityje dirbantis specialistas, pritaikantis kūrinį orkestro atlikimui.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. John Shepherd. Continuum Encyclopedia of Popular Music of the World, Part 1: Performance and Production. Continuum International Publishing Group, 2003, p. 210