Orhuso konvencija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Orhuso konvencija (pilnas pavadinimas Jungtinių Tautų konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais) – tarptautinė sutartis, priimta 1998 m. gegužės 25 dieną Orhuse, Danijoje ir įsigaliojusi 2001 spalio 30 d. Kaip rodo pavadinimas, ji susijusi su trimis visuomenės teisėmis: 1) gauti informaciją apie aplinkos apsaugą; 2) dalyvauti su aplinka susijusių sprendimų priėmime; ir 3) kreiptis į teismus aplinkos klausimais.[1] Konvencija buvo priimta Jungtinių Tautų Europos ekonominėje komisijoje ir yra atvira visoms Jungtinių Tautų narėms. Ją iki 2012 m. sausio buvo ratifikavę 45 valstybės.[2]

Turinys[taisyti | redaguoti kodą]

Konvencija įpareigoja kiekvieną valstybę užtikrinti „teisę gauti informaciją, teisę visuomenei dalyvauti priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje.“[3] Tarp sričių, apie kurias teikiama informacija, įvardinamos atmosferos, vandens, dirvožemio, kraštovaizdžio būklė, biologinė įvairovės, genetiškai modifikuotų organizmų klausimai ir kita.[4]

Valstybės taip pat įsipareigoja rinkti ir platinti informaciją apie aplinką, padaryti ją laisvai prienamą visuomenei, skelbti apie su aplinka susijusių sprendimų priėmimą ir leisti svarstyme dalyvauti visiems norintiems, užtikrinti teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais.[5]

Institucijos[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis konvencijos valdomasis organas yra kas trejus metus vykstantys šalių narių susitikimai. Konvencija taip pat turi savo biurą, darbinę grupę, priežiūros komitetą ir dvi tikslines grupes.

Narės[taisyti | redaguoti kodą]

2012 m. sausį konvenciją buvo ratifikavę visos ES šalys, išskyrus Airiją, o taip pat Norvegija, Kroatija, Bosnija ir Hercegovina, Serbija, Makedonija, Albanija, Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas, Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikistanas, Turkmėnija, Baltarusija, Islandija, Ukraina, Moldova ir Juodkalnija.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]