Oršos mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Oršos mūšis
Oršos mūšis (paveikslas, XVI amžius)
Oršos mūšis
Data: Rugsėjo 8, 1514
Vieta: Orša, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, dabar Baltarusija
Rezultatas: LDK pergalė
Kariaujančios pusės
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lenkijos Karalystė Maskvos Didžioji Kunigaikštystė
Vadovai
Konstantinas Ostrogiškis Ivanas Čeliadninas
Karinė jėga
30,000 karių 80,000 karių (ginčytina)
300 patrankų
Nuostoliai
Apie 500 nukautų (ginčytina) 30,000 nukautų, 3,000 belaisvių (1500 iš jų manytina bajorai) (ginčytina)
Medalis „Oršos mūšiui – 500 metų. (1514–2014)“. Autorė: dailininkė Lina Kalinauskaitė

Oršos mūšis – mūšis, įvykęs 1514 m. rugsėjo 8 d., tarp Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenių, netoli Oršos.

LDK ir jos kariuomenės samdiniams vadovavo Konstantinas Ostrogiškis, kuris jau buvo pasižymėjęs ankstesniuose mūšiuose. Manoma, kad LDK ir jos samdinių (lenkų, vokiečių) kariuomenė galėjo siekti iki 30 tūkstančių. Maskvos kariuomenei buvo paskirtas vadovauti Ivanas Čeliadninas. Dėl maskvėnų kariuomenės dydžio nesutariama, spėjama kad ji galėjo siekti iki 80 tūkstančių.

Oršos mūšis buvo Lietuvos-Rusijos 1512 m. karo tęsinys, dar prieš Oršą, maskvėnai paėmė svarbiausią rytinį Lietuvių fortpostą Smolenską. Todėl kilo būtinybė sustabdyti rusų kariuomenę, besiveržiančią į Lietuvos gilumą.

1514 m. rugpjūčio mėn. įvyko Ostrogiškio ir Čeliadnino vadovaujamų kariuomenių dalinių pirmieji kariniai susidūrimai. Pergrupuotos kariuomenės lemiamame mūšyje susidūrė rugsėjo 8 d. rytą. Čeliadninas laukė kol pusė LDK kariuomenės persikėlė per Dnieprą ir neskubėjo atakuoti, motyvuodamas, kad „tegul visa kariuomenė persikelia, nes bus lengviau ją sumušti, o tada galima bus ir visą Lietuvą užimti“. Maskvėnai keletą kartų pabandė prasiveržti pro lietuvių gretas, bet buvo atmušti. Manoma, kad lietuvių kavalerija panaudojo apgaulingo manevro taktiką ir įviliojo dalį rusų kariuomenės į paruoštus artilerijos spąstus. Tuo pasinaudoję lenkų daliniai puolė likusią rusų kariuomenę, o sugrįžę lietuvių daliniai apsupo maskvėnų flangus. Likę Čeliadnino vadovaujamos kariuomenės likučiai supanikavo ir pradėjo panišką atsitraukimą. Netrukus į LDK kariuomenės nelaisvę buvo paimtas pats Čeliadninas su kitais aukštais vadais. Manoma, kad karo belaisvių galėjo būti keli tūkstančiai, o Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus III atsisakė juos išpirkti. Tikslus žuvusiujų skaičius nėra žinomas, tačiau to meto pačių rusų metraščiuose yra rašoma, kad „maskvėnų nuostoliai buvo siaubingi“.

Nors apie LDK ir jos sąjunginių pergalę buvo plačiai paskelbta Europoje, daugelis rusų belaisvių buvo nuvežti parodyti į Budą – tuometinės Vengrijos sostinę, kad pasaulis pamatytų, kad kol ruošiamasi karui su Osmanų imperija, rytuose iškilo naujas, klastingas priešas. Pergalė Oršos mūšyje nebuvo išnaudota iki galo, nes Smolenskas liko Maskvai ir buvo atsiimtas tik 1611 m.

Oršos mūšis į pasaulio istoriją įėjo kaip vienas pirmųjų klasikinės artilerijos pasalos pavyzdžių. Atminti mūšį Ukrainoje išleistas pašto ženklas. 2014 m. Lietuvoje paskelbti „Oršos mūšio“ metais.