Optinis sūkurys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Optinis sūkurys (taip pat žinomas fazinio singuliarumo arba sraigtinės dislokacijos vardu) yra optinio lauko nulis, taškas kuriame elektrinio lauko intensyvumas lygus nuliui. Susidomėjimas optinių sūkurių savybėmis atsirado po išsamios prof. Nye ir Berry publikacijos 1974 metais[1], aprašančios esmines šių dislokacijų savybes. Šio darbo dėka atsirado nauja optikos mokslo šaka, vadinama singuliariąja optika.

Paprasčiausias optinio sūkurio pavyzdys yra Lagero ir Gauso pluoštas (skersinė moda), centre nešantis sūkurio branduolį. Pluoštas arti savo ašies aprašomas lygtimi:

 \psi\propto r^{|m|} e^{im\phi} e^{-r^2},\!

bei yra Maksvelo lygčių sprendinys, aprašomas Lagero polinomais. Fotonai Lagero ir Gauso pluošte turi m\hbar dydžio orbitinį judesio kiekio momentą. Sveikas skaičius m aprašo sūkurio topologinį krūvį. Sukininis judesio kiekio momentas, būdingas apskritiminės poliarizacijos šviesai, gali būti paverstas į orbitinį. [2]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Nye, J. F.; and M. V. Berry. „Dislocations in wave trains“ (PDF). Proceedings of the Royal Society of London, Series A, 336, 165 (1974). DOI:10.1098/rspa.1974.0012. Pasiektas 2006-11-28. 
  2. Marrucci, L.. „Optical spin-to-orbital angular momentum conversion in inhomogeneous anisotropic media“. Physical Review Letters, 96, 163905 (2006). DOI:10.1103/PhysRevLett.96.163905.