Oliver Winchester
| Oliveris Vinčesteris Oliver Winchester | |
|---|---|
| |
| O. Vinčesteris (~1847 m.) | |
| Gimė | 1810 m. lapkričio 30 d. Bostonas (Masačiusetsas) |
| Mirė | 1880 m. gruodžio 11 d. (70 metų) New Haven (Konektikutas) |
| Tėvas | Samuel Wincheste |
| Motina | Hannah Bates |
| Sutuoktinis (-ė) | Jane Ellen Hope |
| Vaikai | Ann Rebecca Winchester (1835-1864) William Wirt Winchester (1837-1881) Hannah Jane Winchester |
| Veikla | šaunamųjų ginklų pramonininkas |
| Organizacijos | Winchester Repeating Arms Company |
| Pareigos | įkūrėjas, savininkas |
Oliveris Vinčesteris (Oliver Fisher Winchester; g. 1810 m. lapkričio 30 d. – m. 1880 m. gruodžio 11 d.) – JAV verslininkas ir ginklų gamintojas, politikas.
Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
O. Vinčesteris buvo Samuelio Vinčesterio (Samuel Winchester) ir Hanos Beits (Hannah Bates) sūnus, gimęs 1810 m. lapkričio 30 d. Bostone (Masačiusetsas, JAV]].
1834 m. O. Vinčesteris vedė Džeinę Eleną Houp (Jane Ellen Hope). Jų vaikai:
- Ann Rebecca Winchester (1835–1864), ištekėjusi už Charles B. Dye.
- William Wirt Winchester (1837–1881), vedęs Sarah Lockwood Pardee.
- Hannah Jane Winchester (1847-??), ištekėjusi už Thomas Gray Bennett.
Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Oliveris Vinčesteris labiausiai žinomas kaip Vinčesterio dėtuvinių šautuvų (sukurtų perdarant Volcanic Repeating Arms šautuvus) gamintojas ir pardavėjas.
O. Vinčesteris pramonininko verslą pradėjo kaip drabužių gamintojas Niujorke ir New Haven mieste (Konektikutas). Užsiiminėdamas šia gamyba jis sužinojo, kad kompanijos Smith & Wesson firearms skyrius turi rimtų finansinių problemų su vienu naujai patentuotu ginklu. Pamatęs galimybę O. Vinčesteris su kitais akcininkais surinko kapitalo ir 1850 m. įsigijo S&W skyrių, kuris dar žinomas kaip Volcanic Repeating Arms Company. 1857 m. O. Vinčesteris tapo pagrindiniu kompanijos akcininku ir perkėlė ją į New Haven, pakeitė pavadinimą į New Haven Arms Company.
Pradžioje kompanija kentėjo nuo prastos apyvartos, kurios dalinė priežastis buvo Volcanic šovinių prasta konstrukcija ir prastas efektyvumas. Šoviniai buvo kūgiškos kulkos, kurių įdubimas iš galo užpildytas dūminiu paraku ir užkimštas kapsule. Nors Volcanic daugiašūvis konstrukcija smarkiai lenkė konkuruojančius šautuvus, neefektyvūs ir nepatikimi .25 (pistoletų) ir .32 (šautuvų) kalibrų šoviniai neprilygo konkurentų didesnio kalibro šoviniams.
O. Vinčesteriui pasisekė, nes jo nupirktoje kompanijoje dirbo inžinierius Bendžaminas Taileris Henris (Benjamin Tyler Henry). Jis surado būdą patobulinti Volcanic daugiašūvį šautuvą – padidino uoksą ir dėtuvę, kad tilptų 17 jo sukonstruotų .44 kalibro šoninio dūžio šovinių žalvarinėmis tūtelėmis. Šio naujo šovinio ir atnaujinto šautuvo dėka kompanija suklestėjo, o Henris 1860 n. spalio 16 d. gavo patentą šautuvui. Šautuvas tapo garsiuoju Henrio šautuvu.
Henrio šautuvus kompanija gamino beveik šešerius metus, viso jų pagamino apie 12 tūkstančių, dalį su geležiniais, dalį su žalvariniais uoksais. Kompanija, išnaudodama Henrio šautuvo sėkmę, reorganizavosi ir buvo pervadinta į Winchester Repeating Arms Company. 1866 m. kompanijos darbuotojas Nelsonas Kingas (Nelson King) ištaisė trūkumus Henrio šautuve (tai irgi buvo patentuota) – uokso šone buvo padaryta anga dėtuvės užtaisymui šoviniais, o pati povamzdinė vamzdiška dėtuvė buvo padaryta sandari (kad į vidų nepatektų nešvarumų), ją dengė povamzdinis apsodas. Tai buvo pirmasis Vinčesterio šautuvas, kuris vadinamas Modelis 1866 arba Yellow boy ('geltonasis berniukas').
Daugiašūviai šautuvai buvo šiek tiek naudojami JAV pilietiniame kare. JAV armija mažai naudojo daugiašūvius šautuvus, nes tai dar buvo nauja, neišbandyta technologija.
Daugiašūviai šautuvai išpopuliarėjo tik po pilietinio karo, tada juos ėmė plačiai naudoti civiliai. Kariškiai tuo metu buvo sutelkę dėmesį į per drūtgalį užtaisomų vienšūvių šautuvų tobulinimą. Tūkstančiais Vinčesterio šautuvų apsiginklavo į vakarus traukę naujakuriai pionieriai, tad Vinčesterio daugiašūviai įgijo reputaciją – „šautuvai, kurie laimėjo Vakarus“.
Oliveris Vinčesteris buvo aktyvus ir politikoje, jis dirbo New Haven miesto komisaru (angl. commissioner), 1864 m. buvo JAV respublikonų partijos prezidento rinkikas, o 1866-1867 m. buvo Konektikuto gubernatoriaus pavaduotojas.
O. Vinčesteris mirė 1880 m. gruodžio 11 d., jo kompanijos savininku tapo jo sūnus Viljamas Virtas Vinčesteris (William Wirt Winchester), kuris nuo tuberkuliozės mirė kitų metų kovo mėnesį. Viljamo žmona Sara Vinčester manė, kad jų šeima prakeikta dvasių žmonių, kurie buvo nušauti Vinčesterio šautuvais.