Nyderlandų darbo partija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Olandijos darbo partija)

Nyderlandų darbo partija, PvdA (Partij van de Arbeid) – Nyderlandų kairioji politinė partija.

Įkurta 1894 m., subyrėjus 1881 m. įkurtai anarchistinei Socialdemokratinei lygai. Iki 1946 m. vadinosi Nyderlandų socialdemokratine darbo partija. Iš pradžių didelę ideologinę įtaką turėjo Vokietijos SDP.

Pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1896 m. liberalizavus rinkimų teisę pradėjo dalyvauti rinkimuose, tačiau žymesnių rezultatų nepasiekė. 1906 m. organizavo Nyderlandų profsąjungų susivienijimą. 1909 m. kairieji socialdemokratai tribūnininkai (pagal laikraščio „Tribune“ pavadinimą) įkūrė Nyderlandų socialdemokratų partiją, 1918 m. dalis partijos narių įkūrė NKP. Po I pasaulinio karo nuolat gaudavo penktadalio rinkėjų pasitikėjimą, tačiau likdavo opozicijoje. 1937 m. priimta Haagos programa buvo neosocialistinė.

Ideologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1947 m. programoje „Principai ir tikslai“ bei 1959 m. „Pareiškime apie principus ir tikslus“ atsiribojama nuo marksizmo, siekiama „gerovės valstybės“, pasisakoma už mišrią ekonomiką. 19661968 „naujieji kairieji“ pradėjo reikalauti grįžti prie socializmo idealų, nutraukti bendradarbiavimą su dešiniosiomis partijomis. Kairiesiems 1969 m. gavus 9 iš 24 vietų Valdyboje, 1971 m. iš partijos išėjo dešinysis sparnas, įkūręs partiją „Demokratiniai socialistai-70“. 1973 m. J. den Oilio vyriausybėje kairieji gavo vieną iš 7 ministrų ir 3 valstybės sekretorių postus. Tačiau partijos kairuoliškumas pamažu ataušo.

Valdžioje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1946 m. prijungus radikaldemokratus ir krikščionis demokratus buvo sudaryta Darbo partija (PvdA), kurios lyderiai 19461958 V. Drezas, 19731977 J. den Oilis sudarė koalicines vyriausybes. 19651966, 19811982 ir nuo 1989 m. PvdA dalyvavo koalicinėse vyriausybėse.

Nuo 1946 m. ji visada gaudavo didžiausią rinkėjų pasitikėjimą, nors surinkdavo tik 1946-28,3; 1948-25,6; 1952-29; 1956-32,7; 1959-30,3; 1963-28; 1967-23,5; 1971-24,7; 1972-27,3; 1977-33,8; 1986-33,3; 1989-31,9; 1994-25 procentų balsų.

19481949 m. PvdA inicijavo Nyderlandų stojimą į NATO, komunistų pašalinimą iš valstybės tarnybos. Svarbų vaidmenį suvaidino 1977 m. metais PvdA suformuota „Demokratų-66“, Radikalų ir Katalikų partijų koalicija, atliko darbo užmokesčio sistemos reformą, įvedė vienodą moterų ir vyrų atlyginimą, atkreipė dėmesį į ekologijos problemas. Pilnai įgyvendinti programą sutrukdė prasidėjusi ciklinė ekonomikos krizė.

19821985 buvo parengta 13 specialių programų, iš kurių svarbiausios buvo nedarbo mažinimo, ekologijos, energetikos, numačiusios atominės energijos pakeitimą vietiniu dujų kuru. 1989 m. rinkimuose gavusi 49 vietas žemuosiuose rūmuose, vyriausybę sudarė kartu su Krikščionimis demokratais. 1994 m. rinkimuose gavo 37 vietas 150 vietų parlamento Žemuosiuose rūmuose, tačiau liko svarbiausia parlamento jėga – buvo sudaryta Vimo Koko koalicinė vyriausybė.

2002 m. rinkimuose buvo gavusi tik 23 vietas – mažiausiai savo istorijoje, bet jau 2003 m. Žemuosiuose rūmuose gavo 42 vietas ir 19 vietų senate, bet į Jano Balkenendės kabinetą neįėjo.

2004 m. Europarlamento rinkimuose laimėjo 7 vietas.

2005 m. PvdA turėjo 1664 savivaldybių tarybų narius, 121 burmistrą, 197 provincijų tarybų narius, 2 karališkuosius komisarus.

Struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

PvdA turi apie 100 000 narių (1956 m. buvo 142 500), 750 vietinių organizacijų. Partijoje veikia moterų, jaunimo, sporto organizacijos. Aukščiausias organas – suvažiavimas, šaukiamas kasmet, kuriame renkama 10 narių Valdyba ir Taryba.

SI narė nuo 1951. Europos socialistų partijos narė.

Pirmininkai:

  • 1988 m. – M. Sintas,
  • 1995 m. – Vimas Kokas,
  • 2000 m. – Klasas de Vriesas
  • 2005 m. – Michielis van Hultenas.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]