Okolničis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Okolničis (rus. окольничий, iš rus. около 'arti (arti caro)') – Rusijos rūmininko pareigos ir laipsnis (dūmos laipsnis) XIII a. – XVIII a. pradžioje. Nuo XVI a. okolničio laipsnis buvo antras pagal vyresnumą po dūmos bojarinų.
Pirmieji okolničiai organizuodavo carų ir didžiųjų kunigaikščių keliones, rūpindavosi jų apgyvendinimu, taip pat – užsienio pasiuntinių apgyvendinimu ir pristatymu caro dvarui.
Pradžioje okolničių buvo nedaug, bet vėliau jų skaičius didėjo, o pareigos – platėjo. Okolničiai vadovaudavo prikazams ir pulkams.

Tais laikais veikė „vietystės“ sistema (rus. местничество) – asmuo negalėdavo tapti bojarinu, jei kas nors iš jo giminės neseniai neturėjo bojarino ar okolničio laipsnio. Todėl okolničio laipsnis buvo žingsnis link bojarino titulo. Pvz., kunigaikštis Dmitrijus Požarskis, nors kilęs iš Riurikaičių ir labai nusipelnęs valstybei, negalėjo užimti pareigų, aukštesnių už okolničį, kadangi jo tėvai ir dėdės neužimdavo pareigų, aukštesnių už stalininko.

Romanovų valdymo laikais 18 Moskovijos kilmingiausių šeimų turėjo privilegiją pradėti savo karjerą išsyk nuo okolničio, praleidžiant tokius žemesnius rangus kaip stalininkas.
Tuo metu okolničiai nebuvo vienodi. Pusiau oficialiai jie buvo skirstomi į artimuosius okolničius (kurių vietos prie caro stalo buvo arčiau caro vietos) ir į tolimuosius.