Okazionalizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Okazionalìzmas (lot. occasio 'proga') - naujadaras, paprastai padarytas remiantis kalbos žodžių darybos dėsniais, tačiau bendrinei kalbai nebūdingas, pavartotas tik tam tikrame kontekste. Okazionalizmų dažniausia pasitaiko vaikų arba suaugusių žmonių, kurie nepakankamai gerai įvaldę svetimą kalbinę sandarą, kalboje. Tokie naujadarai gali būti kuriami ir specialiai, paprastai humoro sumetimais. Jų pasitaiko ir grožinėje literatūroje (ypač poezijoje).

Pagal kalbos dėsnius sukurti okazionalizmai gali tapti bendriniais žodžiais, tačiau to retai prireikia – dažniausia jų reikšme vartojami kiti žodžiai ar žodžių junginiai. Šio tipo naujadarai kuriami vadovaujantis kalbai būdingais žodžių kūrimo modeliais, kurie bendrinėje kalboje taikomi ne visoms žodžių formoms ar kalbos dalims:

jei karas –> kariauti, draugas –> draugauti, vergas –> vergauti, tuomet pertrauka –> pertraukauti (turėti pertrauką);

jei imti –> imlus, irzti –> irzlus, šokti –> šoklus, tuomet duoti –> duoklus (dosnus), verkti –> verklus (kas daug verkia);

jei lipti –> lipšnus, tuomet bučiuoti –> bučnus (kas meiliai/daug bučiuoja).

Keletas pavyzdžių iš poezijos: „Sukūriau vieną dievą – padievavo – nepatiko“ (A. Žukauskas); „Bet kam tas graudis?“ (A. Miškinis).

Keletas pavyzdžių iš tautosakos (mįslės): „Šarangė varangė po suolu susirangė“; „Kabo kabikas, žiūri žiūrikas. Kad nekabėtų kabikas, nežiūrėtų žiūrikas“.

Vaikų kalbos pavyzdys: (einant pro saldainių fabriką) „Mamyte, kas čia taip smarkiai saldainiuoja?“