Odaiba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Koordinatės:35°37′48″N 139°46′30″E / 35.63°N 139.775°E / 35.63; 139.775

Minato dalelė (apačioje), Vaivorykštės tiltas (viduryje) ir Odaibos sala (tolumoje)

Odaiba (お台場?) yra didelė dirbtinė sala Tokijo įlankoje, Japonijoje, besitęsianti nuo centrinio Tokijo iki Vaivorykštės tilto. Ši sala buvo pastatyta gynybiniais tikslais 1800 m. šeštajame dešimtmetyje, prieš prasidedant Meidži restauracijai. XX a. antrojoje pusėje sala ėmė smarkiai plėstis ir gavo uostamiesčio srities vardą, o 1990 m. Odaiba tapo viena iš svarbiausių komercijos, prekybos ir poilsio zonų. Odaiba, kartu su Minato Mirai 21 Jokohamoje, yra vienintelės vietos Didžiojo Tokijo metropolyje, kurios turi laisvą priėjimą prie pajūrio.

Daiba (台場?) yra vadinama viena iš Minato seniūnijos apygardų.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pavadinimas Odaiba kilo iš šešių gynybai skirtų salų, kurios buvo pastatytos 1853 m., Tokugavoms paliepus (visas šešias salas sukontravo Egava Hidetacu). Šiogunatas manė, esą jos padėsiančios apginti Edą (dabartinį Tokiją) nuo Jungtinių Valstijų komodoro Matthew Perry'io laivų. Iš vienuolikos planuotų salų-fortų, buvo pastatytos tik penkios mažos ir viena didesnė. Žodis Daiba, išvertus iš japonų kalbos, reiškia patrankų fortą.

1928 m. sala Dai-San Daiba (第三台場), arba "Trečiasis fortas", buvo renovuota ir toje vietoje atidarytas Metropolinis Daibos parkas, kuris veikia iki šių dienų. Didžiausia sala, Odaiba, įgavo didesnę reiškmę, kai joje 1941 m. įsikūrė Tokijo uostas. Iki 1960 m. visos salos, išskyrus dvi (anksčiau minėtą Dai-San Daiba ir Dai-Roku Daiba (第六台場)), buvo panaikintos. Pastaroji sala, Dai-Roku Daiba, neatlieka jokių funkcijų. Japonijos vadovybė ją paliko nepaliestą, tokią pat kaip 1853 m. (įėjimas į salą draudžiamas).

1990 m. tuometinis Tokijo gubernatorius Šiuniči Suzuki pradėjo didįjį Odaibos plėtros projektą. Jis sumanė ten įkurti komercijos ir paslaugų centrą, apgyvendinti šimtus tūkstančių gyventojų. Svarbiausia jo idėja buvo paversti salą pagrindine Tokijo televizijos stotimi. Šiam projektui įgyvendinti jis turėjo laiko iki 1996 m. pavasario.

Suzukį, baigusį savo kadenciją, pakeitė Jukio Aošima, kuris ir toliau tęsė darbą, tačiau 1995 m. projektas buvo sustabdytas dėl nuostolių. Saloje įsikūrusios stambios kompanijos ir parduotuvės bankrutavo. Taip pat ir naujai rekonstruota gyvenamoji zona buvo labai retai apgyvendinta. Tuo metu į salos plėtros planą buvo investuota virš 1 trilijono jenų. Po šio nuosmukio į Odaibos salą imta žiūrėti skeptiškai. Dauguma verslininkų netenkino salos išsidėstymas, keliai, vedantys į ją, kadangi nusigauti Vaivorykštės tiltu ar Jurikamome geležinkelio linija užtruktų ilgą laiką.

Po kelerių metų Odaibos gyvenimas grįžo į senas vėžes. Čia įsikūrę prabangūs viešbučiai ir prekybos centrai pritraukė daug turistų. Kelios didelės įmonės perkėlė savo būstines į salą, tarp jų ir Fudži televizija. Patobulėjo ir transporto ryšiai. Įkurta nauja Rinkai linija, sujungusi centrinį Tokiją su Odaibos sala. 1996 m. saloje pastatytas Tokyo Big Sight muziejus tapo svarbiausia tarptautinių ekspozicijų vieta Tokijuje.