Odė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Odė (sen. gr. ōdē – giesmė) – lyrikos žanras. Tai eiliuotas kūrinys, kuriame šlovinami žymūs asmenys, svarbūs istoriniai įvykiai, deklaruojami aukšti filosofiniai, etiniai, politiniai principai. Odei būdinga patetika, retoriškumas. Jai artimi himnas, ditirambas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Odė pradėjo formuotis antikos laikais (iš pradžių buvo susijusi su muzika ir šokiu). Susiformavo renesanso, labiausiai paplito klasicizmo laikais.

Žymiausiai kūrėjai: graikų literatūroje – Pindaras, romėnų – Horacijus, renesanso – K. Celtas, U. fon Hutenas (rašė lotynų kalba; Vokietija), P. Ronsaras (Prancūzija), J. Kochanovskis (Lenkija), baroko ir klasicizmo – F. Malerbas, Volteras, Ž. B. Ruso, E. Lebrenas (Prancūzija), G. R. Vekerlynas, M. Opicas (Vokietija), B. Džonsonas, Dž. Miltonas, Dž. Draidenas, A. Koulis, A. Popas (Anglija), V. Trediakovskis, M. Lomonosovas, A. Sumarokovas, M. Cheraskovas (Rusija), A. Naruševičius, I. Krasickis, S. Trembeckis (Lenkija).

Preromantizmo ir romantizmo laikais odė priartėjo prie lyrinės filosofinės poemos. Iki tol dominavusius antikinės mitologijos įvaizdžius pradėta keisti nacionaline mitologija. Naujųjų laikų lyrikai odė mažiau būdinga.

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvių literatūroje XVII a. lotynų kalba odžių parašė M. K. Sarbievijus. A. Strazdas XIX a. pradžioje (1824 m.) parašė odę „Giesmė Rygos miestui pagerbti“. Pirmieji odžių lietuvių kalba sukūrė S. Stanevičius („Šlovė žemaičių“, 1829 m.), D. Poška. Odžių žanro stilistika būdinga kai kuriems V. Kudirkos, Maironio pilietinės tematikos eilėraščiams.

Odė muzikoje[taisyti | redaguoti kodą]

Ode taip pat vadinamas ir muzikos žanras. Tai iškilmingas (dažnai himno pobūdžio) laisvos muzikinės formos vokalinis, instrumentinis arba vokalinis instrumentinis kūrinys. Kartais odė kuriama svarbaus įvykio, žymaus asmens garbei.

Antikoje ode buvo vadinama pakili choro daina.

Nuo XVII a. Anglijoje, Vokietijoje plito į kantatą panašios odės. Lygegrečiai kurtos ir dainų pobūdžio odės su instrumentiniu pritarimu. XIX–XX a. odžių sukūrė F. Listas, Ž. Bizė, A. Šionbergas, I. Stravinskis, S. Pokofjevas, A. Chatačaturianas. Lietuvoje – A. Budriūnas, G. Kuprevičius.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Odė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas 278–279 psl.