Novara

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Novara
it. Novara
Novara san gaudenzio.jpg
Novaros bazilika

Novara
45°27′00″N 8°37′00″E / 45.45°N 8.616667°E / 45.45; 8.616667 (Novara)Koordinatės: 45°27′00″N 8°37′00″E / 45.45°N 8.616667°E / 45.45; 8.616667 (Novara)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Italijos vėliava Italija
Regionas: Pjemontas Pjemontas
Provincija: Novaros provincija
Meras: Andrea Ballarè
Gyventojų (2011): 105 052
Plotas: 103,02 km²
Tankumas (2011): 1 020 žm./km²
Altitudė: 162 m
Pašto kodas: 28100
Tel. kodas: 0321
Commons-logo.svg Vikiteka: NovaraVikiteka
Miesto globėjas(-ai): Šv. Gaudencijus
Kirčiavimas: Novarà

Novara – miestas Pjemonte (šiaurės Italija), Novaros provincijos centras. Tai antras pagal dydį Pjemonto miestas. Novara yra sankryžoje keliuose iš Milano į Turiną ir iš Genujos į Šveicariją. Miestas yra 50 km nuo Milano ir 95 km nuo Turino, tarp Agonjos ir Terdopijo upių.

Novaroje švystyta mašinų, naftos, metalurgijos pramonė, vyndarystė. Yra geografijos institutas, paveikslų galerija.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Romėnų sienos Novaroje.
Novaros katedra.

Novarą įkūrė romėnai ir pavadino „Naujaja Arija“, nes galai Arija vadino aplinkines sritis.

Senasis miestas dar iš ligūrų laikų buvo kelyje iš Milano į Verčelį. Maksimianas sugriovė miestą 386 m., nes jis rėmė Valentinianą II kovoje dėl imperatoriaus sosto. Novarą atstatė Teodosijus I Didysis, o nusiaubė Radagaisas (405 m.) ir Atila (452 m.).

Valdant lombardams Novara tapo kunigaikštystės, o Karolio III Storojo laikais - hercogystės centru. Po to ji tapo laisvu imperijos miestu. 1110 m. Novarą sugriovė imperatorius Henrikas V, bet 1167 m. ji įstojo į Lombardijos lygą. XII a. pabaigoje miestas priėmė Milano globą ir tapo Viskončių, o vėliau Sforcų valda. 1513 m. Novaros mūšyje šveicarai kovoję už Sforcas nugalėjo prancūzus. Po pralaimėjimo baigėsi Prancūzijos invazija į Italiją per Kambrų sąjungos karą.

1706 m. Novarą užėmė Savojos kariai. Utrechto sutartimi Novara su Milanu atiteko Habsburgams. Savojiečiai vėl užėmė miestą 1734 m. ir kitais metais prijungė prie savo karalystės.

Napoleono laikais Novara buvo Agonjos departamento sostinė, bet 1814 m. grįžo Savojos karalystei. 1821 m. Novaroje reguliari Savojos armija nugalėjo konstitucinius liberalus.

Prie Novaros 1849 m. kovo 23 d. austrų armija sumušė italus. Dėl to Sardinijos karalius Albertas atsisakė sosto, o jo įpėdinis Emanuelis II pasirašė taikos sutartį su Austrija.

1859 m. dekretas įkūrė Novaros provinciją, kuriai priklausė dabartinės Verčelio, Bjelos ir Verbano-Kuzijo-Osolos provincijos.

1861 m. Novaroje gyveno 25 144 gyventojai, o 1981 m. jau 102 088 gyventojai.

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Mieste gimė 9-tasis šalies prezidentas Oscar Luigi Scalfaro (1918–).

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]