Notarius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Notarius (lot. notarius) – stenografas, raštininkas, sutrumpintai užrašantis teksto turinį ir galintis po to jį iššifruoti. Iš šios grupės notarius vėliau susiformavo profesionalių stenografuotojų profesija. Šiandieninio notaro pirmtakas buvo ne notarius, nors ir pavadinimas tiesiogiai siejamas su notarine veikla.[1]

Langobardų valstybėje egzistavo raštininkai, vadinami scribae publici arba notarii. 773 m. karaliaus dokumentuose atsiranda sąvoka notarius publicus.

IX–X a. atsirado ir karaliaus įgaliojimus turintys notarai, kurių veikla neribojama jokios teritorijos atžvilgiu, bei notarai, kurie drauge yra ir teisėjai (notarius et iudex).

Viduramžiais raštininkai, vėliau tapę notarais arba vykdę kanceliarines, raštinės funkcijas, lotynų kalba buvo vadinami notarius.

Protonotarius[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Protonotaras.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]