Nindzė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Archetipinio nindzės piešinys iš eskizų serijos (Hokusai manga), sukurtos Hokusajaus. Ksilografinė klišė. Šeštas tomas, 1817 m.
Stereotipinis nindzės įvaizdis popkultūroje

Nindzė – feodalinės Japonijos kariai, specializavęsi žvalgyti, šnipinėti, vykdyti diversijas ir žudyti svarbius asmenis, todėl nesilaikę samurajų kodekso (Bušido) ir aktyviai veikę nuo Kamakuros iki Edo laikotarpio. Paprastai jiems įsakinėjo feodalai (daimio ir šiogūnas).

Etimologija[taisyti | redaguoti kodą]

Nindzė yra dviejų kandži (忍者), naudojamų parašyti shinobi-no-mono (忍の者), skaitymas on'yomi variantu. Tai vienas iš japoniškų žodžių, apibūdinantis žmones, praktikuojančius nindžiucu (忍術). Nindzė, shinobi-no-mono ir shinobi tapo populiarūs Japonijos pokario kultūroje.

Terminas 志能備 sutinkamas nuo Japonijos Asukos laikotarpio (538710 m.), kai princas Šotoku buvo įtariamas nusamdęs vieną savo vasalą kaip nindzę.

Šinobi (tariama – nin kiniškuose-japoniškuose junginiuose) pagrindinės reikšmės yra „slaptumas“, „ištvermė“, „atkaklumas“.

Atsiradimo periodas[taisyti | redaguoti kodą]

Tai, kad nindzės naudojo partizanų taktiką prieš geriau ginkluotus samurajus, nereiškia, kad jie užsiiminėjo tik šnipinėjimu ir darbu priedangoje. Nindzių taktika skiriasi nuo samurajų taktikos. Nindzių ginklai ir taktikos ypatumai atsirado iš dalies dėl poreikio slėptis ar greitai gintis nuo samurajų. Tai matyti ne viename nindzių ginkle, kurie kilę iš įvairių to meto įnagių (pjautuvų, kūlimo įrankių ir pan.).

Nindzės pradėti minėti XV a. feodalinėje Japonijoje kaip karinė organizacija (daugiausiai Igos ir Kagos žemėse Centrinėje Japonijoje), nors partizaniniai ginklai ir šnipinėjimas vykdyti ir anksčiau. Konfliktai tarp įvairių klanų, kurie kontroliavo mažus salos regionus, baigdavosi pasikėsinimais. Kadangi samurajų bušido kodeksas draudė pasikėsinimus kaip negarbingą veiksmą, nebuvo galima tikėtis, kad kuris nors iš karių atliks reikalingas užduotis. Todėl feodalai turėjo pirkti nindzės pagalbą. Nindzės atlikdavo pavienius antpuolius, šnipinėjo, rengė pasikėsinimus ir įsiverždavo į priešo tvirtoves ar karines stovyklas.

Yra keletas žmonių ir grupių, kurie galėjo būti maždaug to paties laikotarpio istorinėmis nindzėmis. Sklinda gandai, kad kai kurie aukštą padėtį užėmę daimiai ir šiogūnai iš tiesų buvo nindzės ir naudojosi savo nindzių medžiotojų reputacija, kad atmestų įtarimus ir nuslėptų savo dalyvavimą „negarbinguose“ nindzių metoduose.

Nors paprastai laikomi žudikais, daug nindzių buvo kariais visais atžvilgiais. Hayes’o knygoje „Nindzės mistiniai menai“ (Mystic Arts of the Ninja) Hattori Hanzo, vienas iš legendinių herojų, yra pavaizduotas su šarvais, panašiais į samurajų. Knygos autorius Hayes taip pat teigia, kad tie, kurie rašė nindzių istoriją, paprastai buvo to meto gana aukšto rango kariškiai, todėl norintys suprasti nindzių istoriją, turėtų žinoti, kad ji buvo parašyta ne visada objektyviai.

Istorinės organizacijos[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyvojoje istorijoje nindzių grupės buvo mažos, susidariusios iš šeimų ar kaimų. Vėliau plėtojantis karinei hierarchijai, nindzių grupėse įsivyravo hierarchija, panaši į samurajų ir daimių. Šios nindžiucu naudotojų grupės buvo įsteigtos kaimuose siekiant apsisaugoti nuo plėšikų ir pagrobėjų.

Nors laikoma, kad nindzė yra vyras, ir visa kariuomenė ir susijusios profesijos paprastai priklausė tik vyrams, moterys galbūt irgi buvo nindzėmis. Moteris nindzė galėjo būti vadinama kunoiči (くノ一, kunoichi). Rašmenys yra sudaryti iš brūkšnių, kurie kartu sudaro simbolį „moteris“ (女). Moterys nindzės buvo laikomos šnipėmis, kurios sužinodavo priešo paslaptis juos suviliodamos, nors jos taip pat galėjo būti samdomos kaip tarnaitės, kad galėtų atsidurti ten, kur galėjo nugirsti svarbios informacijos. Bet kokiu atveju, nėra jokio istorinio įrodymo, patvirtinančio šiuolaikinį moters nindzės žudikės įvaizdį, ir moterys, tikėtina, buvo tik šnipėmis ar kurjerėmis. Reikia pažymėti, kad trūksta istorinių įrodymų nagrinėjant daugelį nindzių istorijos aspektų, ne tik apie paslaptingų žudikų lytį.

Kaip karinė organizacija, nindzės turėjo daug taisyklių. Vienos svarbiausių jų buvo laikyti paslaptyje nindzių klano egzistavimą ir ryšius su daimiu, kuris duodavo nurodymus.

Istoriniai mitai apie nindzes[taisyti | redaguoti kodą]

Yra daug mitų ir legendų, susijusių su nindzėmis. Pasakojimai apie jų ypatingus sugebėjimus (tapimas nematomu, sugebėjimas pasidauginti, pasiversti gyvūnu, peršokti pastatus, skristi, prilipti prie sienos ir numatyti ateitį) irgi yra perdėti. Šie mitai atsirado dėl paslaptingos nindzių prigimties ir painiojimo su Tengu ir yamabushi. Šie mitai galėjo sustiprėti dėl nindzių veiksmų savo operacijų metu, pavyzdžiui, pastebėtas nindzė galėjo pasikviesti dar neaptiktus bendrus į pagalbą ir todėl galėjo atsirasti tikėjimas nindzių pasidauginimu. Nindzės patys skatino tokius gandus ir vertė manyti, kad nindzės turi magiškų galių, taip didindami priešų baimę ir nuostabą.

Nindzės populiariojoje kultūroje[taisyti | redaguoti kodą]

Nindzės aptinkamos tiek Rytų, tiek Vakarų literatūroje. Jie vaizduojami realistiškai, o kartais ir perdėtai fantastiškai.

Apie 1960-uosius televizijos serialas „Samurajai“ sukėlė milžinišką nindzių populiarumo bangą Japonijoje. Dabar Japonijoje rodomas populiarus animeNaruto“, kurio praktiškai visi veikėjai yra nindzės.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]