Nijolė Laurinkienė
| Nijolė Laurinkienė | |
|---|---|
| Gimė | 1951 m. rugpjūčio 8 d. Trakų rajonas |
| Gyven. vieta | Vilnius |
| Tautybė | lietuvė |
| Sutuoktinis (-ė) | Mečys Laurinkus |
| Veikla | etnologė, folkloristė, mitologė |
| Sritis | senovės lietuvių mitinis pasaulėvaizdis, deivių vaizdiniai |
| Organizacijos | Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilniaus universitetas |
| Alma mater | Vilniaus universitetas |
Nijolė Laurinkienė (g. 1951 m. rugpjūčio 8 d. Trakų raj.) – Lietuvos etnologė, tautosakininkė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vyras Mečys Laurinkus. 1974 m. baigė Vilniaus universitetą. 1997 m. habilituota humanitarinių mokslų daktarė.
Nuo 1985 m. dirba Lietuvių kalbos ir literatūros institute (nuo 1990 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), buvo Sakytinės tautosakos skyriaus vadove.
Tyrimų sritys – baltų mitologija, lietuvių liaudies etnologija ir folkloras. Rengė tęstinį leidinį „Tautosakos darbai“.[1]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose, 1990 m.
- Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose, 1996 m.
- Lietuvių liaudies dainynas (Jaunimo dainos. Meilės dainos), rengėja, 1995 m.
- Žemyna ir jos mitinis pasaulis, 2013 m.
- Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje, 2019 m.
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Nijolė Laurinkienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 624 psl.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Išsami bibliografija – „Tautos mentoje“