Nijolė Baužytė
| Nijolė Baužytė | |
|---|---|
| Gimė | 1938 m. rugsėjo 6 d. Pušalotas, Panevėžio apskritis |
| Vaikai | Juozapas Vytautas |
| Veikla | žurnalistė, redaktorė |
| Alma mater | 1960 m. Vilniaus universitetas |
Nijolė Angelė Baužytė (g. 1938 m. rugsėjo 6 d. Pušalote, Panevėžio apskritis) – Lietuvos televizijos žurnalistė, visuomenės veikėja.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1943–1947 m. mokėsi Panevėžio pradžios mokykloje, 1947–1954 m. Panevėžio 2-oje vidurinėje mokykloje, 1953–1955 m. Panevėžio teatro studijoje. 1960 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete baigė lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.
1960–1962 m. LTV Literatūros ir dramos redakcijos jaunesnioji redaktorė, 1963–1964 m. redaktorė, 1964–1985 m. vyresnioji redaktorė, 1985–1988 m. skyriaus vedėja. Nuo 1988 m. Lietuvos televizijos Kultūros laidų redakcijos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, žurnalistė.[1]
Vilniaus miesto tarybos deputatė. Sąjūdžio dalyvė, 1988–1991 m. jo Seimo, 1991–1993 m. Seimo tarybos narė. Panevėžiečių klubo „Nevėžis“ valdybos narė, Sausio 13-osios brolijos valdybos narė.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kultūros laidų ciklai:
- Literatūrinių herojų klubas, 1964–1966 m.
- Įžymūs kultūros ir meno veikėjai, 1975–1980 m.
- Lietuvos režisieriai ir aktoriai, 1980–1990 m.
- Aktorių kūrybos vakarai
- Scenos veteranai
- Amžiaus poezija
- Literatūros galerija
- Nuo 1989 m. laidos apie lietuvių visuomenės veikėjus ir rašytojus
- Mūsų miesteliai, videofilmų ciklas, su Romu Jarašausku. Geriausia 2004 m. televizijos kultūros laida.
TV dokumentinių filmų scenarijai:
- Vilčių laivas, Lietuvos nacionalinio dramos teatro 40-mečiui, 1980 m.
- Kur eini, televizija?, LTV 35-mečiui, 1992 m.
- Mūsų baimė ir mūsų viltis, Sąjūdžio 10-mečiui, 1998 m.
- Aistringai gyvenimą nešu, apie režisierę Kazimierą Kymantaitę, 2000 m.
- Scenos kunigaikštis, apie aktorių Stepą Jukną, 2001 m.[2]
- Pažaislio vienuolyno idilės, apie Pažaislio vienuolyną, 2004 m.
- Petras, teatras ir TV , apie režisierių Petrą Likšą, 2013 m.
- Vivos plango, mortuos voco, apie kalinį Vladislovą Telksnį, 2014 m.
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1992 m. Sausio 13-osios atminimo medalis [3]
- 1996 m. „Auksinė bitė“ už laidas „Mūsų miesteliai“
- 1998 m. Stasio Lozoraičio premija
- 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis [4]
- 2004 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius [5]
- 2012 m. Vyriausybės kultūros ir meno premija [6]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 59 psl.
- ↑ Domas Šniukas. Nijolė Baužytė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. - 731 psl.
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=293117
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=293024
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=227198
- ↑ Nijolei Baužytei skirta 2012 metų Vyriausybės kultūros ir meno premija