Neuroleptikai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Neuroleptikai – psichotropinių vaistų grupė.

Veikia centrinę nervų sistemą, silpnina jos reakciją į išorinius dirgiklius, slopina psichomotorinį jaudinimą, šalina psichinės veiklos sutrikimus, tokius kaip baimės jausmas, kliedėjimas, haliucinacijos, agresyvumas. Manoma, jog didžioji dalis neuroleptikų laikinai užblokuoja smegenų kamieno retikulinės formacijos ir kai kurių hipotaliamo branduolių adrenoreceptorius, taip pat atitinkamų smegenų struktūrų dopaminerginius receptorius. Dėl šių psichotropinių vaistų poveikio pakinta noradrenalino ir dopamino biosintezė, jų kaupimasis atitinkamose smegenų struktūrose.

Neuroleptikams priklauso fonetiazino (pvz., aminazinas) ir butirofenono (pvz., rezerpinas) dariniai. Šie vaistai vartojami schizofrenijai ir kitoms psichikos ligoms gydyti.

Vaistus ilgiau vartojant, atsiranda ekstrapiramidinių sutrikimų, panašių į Parkinsono ligą (pakinta raumenų tonusas, dreba galūnės).[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Neuroleptikai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 173 psl.