Neoekspresionizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sidnėjaus operos teatras. Arch. J. Utzonas, 1973 m.

Neoekspresionizmas (neo+ekspresionizmas) – XX a. II pusės moderniosios architektūros kryptis, akcentuojanti meninę formą, ekspresionizmo atmaina.

Susiformavo po II pasaulinio karo kaip priešprieša asketiškam, monotoniškam ir racionaliam funkcionalizmui. Neoekspresionizmas susijęs su kitomis architektūros kryptimis: organine archtektūra, brutalizmu, metabolizmu, iš dalies su neoklasicizmu.

Pastatai unikalūs, asimetriški, netaisyklingi, dinamiški, sudėtingo plano. Naudojamos metalinės, plonasienio gelžbetonio konstrukcijos, leidusios įgyvendinti bet kokią formą.

Neoklasicizmas skirstomas į pozityvųjį ir negatyvųjį neoklasicizmą.

  • Pozityvusis neoklasicizmas – teikiama pirmenybė formai, siekiama funkcijos, konstrukcijos ir formos tarpusavio harmonijos.
  • Negatyvusis neoklasicizmas – dėl išorinės formos nukrypstama manieringumą, ekstravagantiškumą, nepaisoma pastato paskirties.

Neoekspresionizmas ypač atsispindi Brazilijos (Brazilija) architektūroje.

Žymiausi architektai[taisyti | redaguoti kodą]

Oskaras Nymejeris (Oscar Niemeyer; Brazilija), Liusijo Košta (Lúcio Costa, Brazilija), Korbiuzjė (Le Corbusier; Prancūzija), Elielis Sarinenas (Eliel Saarinen; Suomija), Jornas Utzonas (Jørn Utzon; Danija), Anrė Jakobsenas (Arne Jacobsen; Danija), Alvaras Aaltas (Alvar Aalto; Danija), Ralfas Erskinas (Ralph Erskine; Švedija) ir kt.