Eraičininė nendrūnė
| Scolochloa festucacea Apsauga: 3(R) – Reta rūšis |
|---|
 Eraičininė nendrūnė (Scolochloa festucacea) Berlyno botanikos sode |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Scolochloa festucacea [[(Carl Ludwig Willdenow) Johann Heinrich Friedrich Link]], 1827 [1] |
Eraičininė nendrūnė (Scolochloa festucacea) – Miglinių (Poaceae) šeimos nendrūnių (Scolochloa) genties vienintelė augalų rūšis. Paplitusi Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Europoje, kur dažnesnė šiaurinėje ir rytinėje dalyje.
Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Augalas daugiametis, žolinis, šakniastiebinis, 100–150(200) cm aukščio stiebais. Žydi liepos mėn. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviniu būdu.
Auga paupiuose, paežerėse, lėtai tekančiame ir stovinčiame vandenyje (iki 1,5 m gylyje), užpelkėjusiose pievose. Tinka karbonatingas ir neutralios reakcijos vanduo. Sudaro Scolochloetum festucaceae bendrijas arba auga kitų pakrantės helofitų bendrijose. Tik nuolat užlietose vandens vietose augantys augalai žydi ir subrandina sėklas. Laikinai užliejamose vietose auga tik vegetuojantys augalai, kurie dažniausiai sudaro labai vešlius sąžalynus, kartais negausiai auga viksvynuose.
Populiacija Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvoje eraičininė nendrūnė pirmą kartą nustatyta 1979 m. Ūlos pakrantėse ties Rudnia (Varėnos rajone). Nuo 1981 m. įrašyta į Saugomų augalų sąrašus.[2]
Lietuvoje nendrūnė yra vakariniame Eurazijos arealo pakraštyje. Daugiau aptikta Ignalinos ir Zarasų rajonuose. Pavienės radavietės nustatytos Utenos, Lazdijų, Varėnos, Vilniaus ir Plungės rajonuose.[3] Grėsmę populiacijoms kelia užpelkėjusių vandens telkinių pakrančių sausinimas, krantų pertvarkymas, tarša.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ http://www.theplantlist.org/tpl/record/kew-441710
- ↑ Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašas
- ↑ Lietuvos raudonoji knyga. Red Data Book of Lithuania, Vilnius, Lututė, 2007, 600 p. ISBN 978-9955-692-71-3
