Nemokančio problema

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Nemokančio problema (angl. 'free rider problem'), problema, liečianti nenorinčius mokėti ar atlikti pareigas piliečius, bet bendrai besinaudojančius teikiamomis paslaugomis ir gėrybėmis.

„Nemokantysis“ – tai ūkio elementas, kuris gauna daugiau gėrybių ir paslaugų, negu įdeda lėšų ar pastangų jų kūrimui. Ši problema daugiausiai liečia visuomeninį turtą, todėl yra svarbi apskaičiuojant išlaidas jo kūrimui ir pasiūlą.

Pavyzdžiai[taisyti | redaguoti kodą]

Pavyzdys Nr. 1[taisyti | redaguoti kodą]

Asmuo naudojasi visuomeniniu transportu nenusipirkęs bilieto. Jis pasinaudoja paslauga, bet nieko už tai nesumoka. Jis naudojasi tais, kurie moka už šią paslaugą. Tokia situacija yra galima dėl to, kad tokį asmenį sunku eliminuoti iš vartotojų – kiekvienas gali nekontroliuojamai įsėsti į visuomeninį transportą.

Pavyzdys Nr. 2[taisyti | redaguoti kodą]

Kita dažnai aptariama problema yra krašto gynimas. Neįmanoma eliminuoti konkretaus asmens iš krašto gynybos teikiamos naudos gavėjų. Todėl dalis asmenų stengiasi vengti tarnybos armijoje.

Pavyzdys Nr. 3[taisyti | redaguoti kodą]

Kaimynystėje yra namų grupė. Yra galimybė įrengti stebėjimo kameras ir tuo padidinti gyventojų saugumą. Visi už šią saugumo priemonę turėtų vienodai sumokėti, nes gaus vienodą naudą. Jei kuris nors nesumokėtų, visvien gautų tokią pačią naudą, kaip ir susimokėję.

Sprendimas[taisyti | redaguoti kodą]

Dažniausias nemokančių problemos sprendimas būna administracinis – paskiriamos nuobaudos, nurodoma privalomai sumokėti.

Sprendimas Nr. 1[taisyti | redaguoti kodą]

Problema gali būti išspręsta įgyvendinus vieną iš sprendimų:

  • Mokesčio ėmimas iš įlipančių į viešąjį transportą.
  • Griežtesnė kontrolė, kad nei vienas pilietis negalėtų naudotis viešuoju transportu nesusimokėjęs.
    Įvedus tokią griežtą kontrolę atsirastų papildomų problemų. Išaugtų naudojimosi transportu kaina, intensyvus kontroliavimas ilgintų kelionės laiką.

Dažniausiai stengiamasi tik padidinti nemokančių riziką. Dėl atrankinės kontrolės (ne tokios dažnos ir ilgos) išvengiama negatyvaus efekto, o dėl didelių baudų sumažėja nemokančių. Nauda iš tokio sprendimo yra optimali, nes bilieto kaina padidėja nežymiai, o kontrolei prireikia nedaug laiko.

Sprendimas Nr. 2[taisyti | redaguoti kodą]

Valstybė negali atskirų piliečių išskirti iš krašto apsaugos teikiamos naudos, todėl turi visus priversti dalyvauti jos kūrime. Tai daroma įvedant mokesčius ir, jei yra šauktinių armija, – pašaukiant į privalomąją karinę tarnybą. Negalima dalies mokesčių mokėtojų atleisti nuo mokesčių kariuomenės išlaikymui, nes net jei mokesčių mokėtojai ir nenori gauti iš armijos paslaugų, jie vis tiek jas gauna.

Sprendimas Nr. 3[taisyti | redaguoti kodą]

Stebėjimo sistemos įrengimas namų grupei. Šių namų gyventojai gali bendrai nuspręsti, ar jiems reikalinga stebėjimo sistema, ar ne. Jei dauguma nori, tai ir mažuma turi jai paklusti. Toks paklusnumas dažniau suveikia mažesnėse bendruomenėse. Jei vis tiek būtų nemokančių, turėtų būti atrasti administraciniai svertai priversti juos mokėti. Jei įkurta bendrovė, jos daugumos narių sprendimai yra privalomi visiems bendrovės nariams.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]