Nelytinis dauginimasis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kalankės vegetatyvinis dauginimasis
Scifomedūzųs strobiliacija

Nelytinis dauginimasis – dauginimasis, kai palikuonys yra genetiškai identiški, o jų susidarymas pagrįstas mitoze.

Nelytinio dauginimosi formos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Monocitogeninis – naujas individas atsiranda iš vienos ląstelės.
    • Dvidala (dalinimasis pusiau) – Du vienodi nauji individai atsiranda senajam mitoziškai (prokariotai dalijasi kitu būdu) dalinantis pusiau.
    • Pumpurinė mitozė – Būdinga mielėms. Branduolys dalijasi mitoziškai. Vienas naujas branduolys lieka senojoje ląstelėje, o antras patenka į šone susidariusį iškyšulį, kuris atsiskiria ir virsta atskira dukterine ląstele.
    • Daugdala (schizogonija) – ląstelėje įvyksta keletas mitozių be citokinezės. Susidaro daugiabranduolė ląstelė. Tuomet dalinasi tik citoplazma, ir susidaro išsyk daug ląstelių.
    • Dauginimasis sporomis – daugialąsčio organizmo atskira ląstelė tampa spora arba dalijasi mitoziškai, o jos palikuonės virsta sporomis.
    • Dirbtinis dauginimas – žmogaus naudojamas dauginti augalams. Naujas individas užauginamas iš atskiros ląstelės specialioje mitybos terpėje.
    • Partenogenezė – tai lytinio dauginimosi suprastėjimas iki nelytinio. Kai kuriais partenogenezės atvejais kiaušinėlis ar kiaušialąstė susidaro be mejozės, vien mitoziškai.
  • Policitogeninis – naujas individas atsiranda iš keleto ar daugiau senojo individo ląstelių. Atvejis, kai naujas individas susidaro iš vegetacinių organizmo dalių, vadinamas vegetaciniu dauginimusi.
    • Dauginimasis kūno (kero) ar kolonijos dalimis. Būdingas augalams ir sėsliems kolonijiniams organizmams (kolonijiniams duobagyviams, samangyviams). Taip dauginasi išsikeroję organizmai, sudaryti iš daugelio savarankiškų, tačiau morfologiškai sujungtų individų (pvz., moduliniai organizmai). Sujungtieji savarankiški individai pasidaro visiškai savarankiški, kai atsiskiria vienas nuo kito natūraliai žuvus jungiančioms dalims ar jas dirbtinai perpjovus. Ta dalis dar neatsiskyrusi jau turi visas normaliam gyvenimui reikiamas dalis (augalų atveju – įsišaknija, po to atskiriama).
      • Strobiliacija – duobagyviams ir kaspinuočiams būdingas dauginimasis kūnui dalijantis į išsyk į kelis ar daugiau naujų organizmų.
    • Dauginimasis žiemojimo – dauginimosi organais. Naujas individas susidaro iš atsiskyrusio žiemojimo organo (šakniagumbio, stiebagumbio, svogūno) ar jo dalies (daugiametės šaknies, šakniastiebio), turinčio maisto atsargų. Organas ar jo dalis pirma atskiriama, po to įsišaknija. Tokie organai yra specializuoti maisto medžiagų kaupimui.
    • Nežiemojimo organais. Augalai dauginimasis lapų, stiebų, šaknų dalimis (auginiai), kurios nėra specializuotos maisto medžiagų kaupimui ir turi tik einamąsias jų atsargas. Gyvūnai regeneruoja iš kūno gabalų, o kūnas į gabalus padalinamas per prievartą ar savaime.
    • Skiepijimas. Tai labai savotiška nelytinio dauginimo forma, kurios metų individų skaičius nepadidėja.