Negatyvus įrodymas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Negatyvus įrodymas yra teiginys, kad kažkas neegzistuoja, jei tai nebuvo stebėta. Nors „gyvenimišku“ požiūriu toks teiginys atrodo labai racionalus, formaliosios logikos požiūriu jis yra klaidingas. Įrodymo nebuvimas dar nėra nebuvimo įrodymas.

Nors negatyvus įrodymas ir yra logiškai klaidingas, juo dažnai remiasi įvairios mokslo šakos, kadangi praktikoje jis dažniausiai pasiteisina.

Paplitusios negatyvaus įrodymo argumentą paneigiančios frazės „įrodymo nebuvimas nėra nebuvimo įrodymas“ klaidinga interpretacija yra manymas, kad kvestionuojamas objektas greičiausiai egzistuoja, tik kol kas tam nėra įrodymų. Taip bandoma „įrodyti“ sielos, Dievo ir kitų panašių dalykų egzistencija. Tuo tarpu žiūrint formaliai logiškai, toks objektas turi vienodas galimybes tiek egzistuoti, tiek neegzistuoti. Praktikoje prisilaikoma požiūrio, kad jis greičiausiai neegzistuoja, kitaip tektų sutikti su prielaida, kad galbūt egzistuoja begalybė dalykų, kokius tik kieno vaizduotė pajėgi išgalvoti. Kadangi jokių kvestionuojamo objekto buvimo įrodymų nėra, tektų sutikti, kad žmogus jį sugalvojo atsitiktinai. Suprantama, tikimybė, kad atsitiktinai sugalvota fantazija sutaps su realiai egzistuojančiu objektu yra menka.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]