Naulocho mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Naulocho mūšis
Data: 36 m. pr. m. e. rugsėjo 3 d.
Vieta: Viduržemio jūra prie Naulocho
Rezultatas: Oktaviano pergalė
Kariaujančios pusės
300 Oktaviano laivų 300 Pompėjaus laivų
Vadovai
Markas Vipsanijus Agripa Sekstas Pompėjus
Nuostoliai
3 laivai 28 laivai nuskendo, 17 pabėgo, kiti pagauti

Naulocho mūšis vyko 36 m. pr. m. e. rugsėjo 3 d. tarp Agripos ir Seksto Pompėjaus laivynų netoli Naulocho Sicilijoje. Agripos, Oktaviano admirolo pergalė žymi Seksto Pompėjaus pasipriešinimo Antrajam triumviratui pabaigą.

Karo prielaidos[taisyti | redaguoti kodą]

Po ryšių sutvirtinimo tarp Oktaviano ir Marko Antonijaus Brundisijaus sutartimi, Antrojo triumvirato nariai nusprendė pažaboti Seksto Pompėjaus, Pompėjaus sūnaus grėsmę. Sekstas buvo užėmęs Siciliją, kuri tiekė didžiąją dalį javų Romai. Kai jis sugebėjo 39 m. pr. m. e. sukelti Romoje badą, Oktavianas ir Antonijus sudarė su Sekstu Pompėjumi sutartį, paskirdami jį Sicilijos, Peloponeso ir Sardinijos valdytoju penkeriems metams (Miseno taikos sutartis). Susitarimas ilgai neišsilaikė ir Sekstas vėl nutraukė javų tiekimą Romai. Oktavianas bandė įsiveržti į Siciliją 38 m. pr. m. e., bet laivai dėl blogo oro turėjo sugrįžti.

Agripa perkirto Via Ercolana ir iškasė kanalą jungiantį Lukrino ežerą su jūra, kad pastatytų jame uostą, vadinamą Julijumi. Šis uostas buvo naudojamas treniruoti laivus jūrų mūšiams. Buvo pastatyta nauja flotilė su 20 tūkst. irkluotojų, gautų išlaisvinus vergus. Buvo pastatyti didesni laivai, kad galėtų gabenti daugiau jūrų pėstininkų, kurie tuo metu buvo treniruojami. Be to Antonijus už 20 tūkst. pėstininkų davė 120 laivų, vadovaujamų Tito Statilijaus Tauro. 36 m. pr. m. e. liepos mėnesį dvi flotilės išplaukė iš Italijos, vadovaujamos Lepido iš Afrikos, kad užimtų Seksto Pompėjaus tvirtovę Sicilijoje.

Rugpjūčio mėnesį Agripa sugebėjo nugalėti Seksto laivyną prie Milės (dabar Milazo). Tą patį mėnesį Oktavianas buvo nugalėtas ir rimtai sužeistas mūšyje prie Taorminos.

Mūšis[taisyti | redaguoti kodą]

Agripos ir Seksto flotilės susitiko priešais Naulocho kyšulį. Pompėjaus laivynui vadovavo Demohoras ir Apolofanas. Abu laivynus sudarė po 300 laivų su artilerija, bet Agripos daliniai buvo sunkesni, turėjo bokštus, buvo ginkluoti arpaksais (harpagais), patobulintais „varnais“ (corvus), padegamaisiais mišiniais. Agripa gerai panaudojo naują ginklą, užblokuodamas manevringesnius Seksto Pompėjaus laivus ir po ilgos ir kruvinos kovos nugalėjo priešą. Agripa, turėdamas didesnį 120000 žmonių skaičių, puikiai išnaudojo turimų ginklų savybes. Laivynai artėjo išskleista rikiuote dviem linijomis. Suartėjus prasidėjo apšaudymas iš svaidomųjų mašinų, lankininkai paleido strėles, po to, priešai vienas kitą bandė taranuoti, laužyti irklus ir stengėsi suartėti abordažui. Pompėjaus laivai plaukė taip arti vienas kito, jog negalėjo pasinaudoti savo pranašumu – greičiu ir manevringumu, o harpagai pasirodė labai naudingi kai įprastiniai abordažiniai kabliai dar negalėjo pasiekti priešo laivų.

Agripos įsakymu jo kairysis antrosios linijos sparnas, toli į jūrą išsikišęs už priešo linijos, atakavo priešą iš flango ir jį apsupo. Taip Pompėjus buvo atakuotas ir iš užnugario, veik apsuptas ir prispaustas prie kranto. Mūšis pasibaigė visišku Pompėjaus sutriuškinimu ir iš mūšio lauko į Mesiną paskubomis pabėgo tik septyniolika laivų. 28 laivai buvo nuskandinti, daugelis sudegė, užplaukė ant seklumų, buvo užgrobti. Panika buvo tokia didelė, jog netgi turėdamas tinkamus mūšiui laivus, mažai nukentėjusį ekipažą Apolofanas pasidavė Agripai, o Demoharas nusižudė.

Agripa neteko 3 laivų, o Seksto Pompėjaus 28 nuskendo, 17 pabėgo, o kiti sudegė ar buvo pagauti.

Rezultatai[taisyti | redaguoti kodą]

Po septynerių metų pagaliau Antrasis triumviratas atsikratė Seksto Pompėjaus, kuris taip ilgai valdė Siciliją. Sekstas Pompėjus Mesaną pasiekė su 7 laivais ir pasitraukę į Mitilenę, o iš ten į Rytus, kur jį pagavo ir nubaudė mirties bausme Antonijaus generolas 35 m. pr. m. e.

Oktavianas ir Lepidas nugalėjo paskutinius Pompėjaus rėmėjus Sicilijoje ir po politinių intrigų Oktavianas išstūmė Lepidą iš politikos ir tapo vienvaldžiu Vakarų lyderiu.