Naujosios Zelandijos geografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Naujoji Zelandija iš kosmoso

Naujoji Zelandija yra salų valstybė Okeanijoje, į rytus nuo Australijos žemyno. Salas skalauja Fidžio, Tasmano jūros, bei Ramusis vandenynas.

Naująją Zelandiją sudaro Šiaurės, Pietų, Stiuarto (Stewart), Snerso, Didžiojo barjero, Baltoji, Oklendo, Kempbelo, Antipodų, Baunti (Bounty), Čatemo, Kermadeko salos. Taip pat Naujosios Zelandijai pavaldžios Niuė, Tokelau ir Kuko salos Ramiajame vandenyne. Naujoji Zelandija turi sektorių Antarktyje. Šiaurės ir Pietų salas skiria Kuko sąsiauris.

Naujoji Zelandija labai įdomi savo gamtos išskirtinumu. Šiaurinė sala yra vulkaninės kilmės. Dėl to čia pilna geizerių, karštųjų versmių, yra ugnikalnių. Didžiausi yra Ruapehu ir Egmonto ugnikalniai. Salos vidury telkšo Taupo ežeras (606 km²). Salos klimatas yra subtropinis – švelnus ir šiltas. Tai nulėmė salos gamtą. Salos augalija gana vešli, auga visžaliai miškai.

Pietų sala yra kalnuota. Salos kalnai vadinami Pietų Alpėmis. Aukščiausia vieta – Kuko kalnas (3764 metrai). Kalnų aukščiausios viršūnės padengtos sniegu. Kai kuriuse slėniuose yra ledynų, krioklių, ežerų. Ten kur kalnų šlaitai arti jūros, pilna fjordų. Salos klimatas vidutinių platumų jūrinis. Vakarinėje dalyje kritulių iškrinta daugiau nei rytinėje, todėl vakaruose auga tankūs miškai.

Salos yra labai urbanizuotos – net 86 procentų gyventojų gyvena miestuose.

Naujosios Zelandijos sostinė Velingtonas (327 tūkst. gyv.). Didžiausias miestas yra Oklendas (610 tūkst. gyv.). Kiti dideli miestai: Kraisčerčas (Christchuch), Manukau, Hamiltonas, Danidinas, Neipiras.