Naujoji žurnalistika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Naujoji žurnalistika (angl. New Journalism) – praėjusio amžiaus 7-o ir 8-o dešimtmečių naujienų pateikimo ir visos žurnalistikos stilius, kuriam būdingas tuo laikotarpiu neįprastas literatūrinių detalių panaudojimas publikacijose. 1973 metais šį žurnalistikos stilių ir jo požymius susistemino Tom Wolfe‘as savo straipsnių rinkinyje, kuris buvo publikuotas pavadinimu „Naujoji žurnalistika“ (angl. „The New Journalism“). Rinkinį sudarė Tom Wolfe‘o, Truman Capote, Hunter S. Thompson’o, Norman Mailer’io, Robert Christgau ir kitų autorių darbai. Straipsniai, parašyti naujosios žurnalistikos stiliumi, dažniausiai pasirodydavo ne laikraščiuose, o žurnaluose, tokiuose kaip „The New Yorker“, „New York Magazine“, „The Atlantic Monthly“, „The Rolling Stone“, „Esquire Magazine“, „CoEvolution Quarterly“ ir kartais „Scanlan’s Monthly“.

Būdingi bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

Wolfe‘as išskyrė keturias pagrindines naujosios žurnalistikos stiliaus priemones, pasiskolintas iš grožinės literatūros:

  • Įvykis kiek įmanoma daugiau perteikiamas naudojant vaizdingą pasakojimą, atsisakant istorinio pasakojimo metodo;
  • Pilnas dialogas (pirmenybė labiau teikiama šnekamajai kalbai nei įprastai naudojamiems pareiškimams ir citatoms);
  • Trečiojo asmens pozicija (autorius tampa pagrindiniu veikėju);
  • Kasdienių detalių aprašymas (perteikiamos veikėjų būsenos).

Nepaisant šių elementų, naujoji žurnalistika nėra grožinė literatūra. Ši žurnalistikos kryptis išlaikė pranešimų pateikimo taisykles, kuriomis prioritetas teikiamas faktų tikslumui ir publikacijos autoriaus, kaip pirminio šaltinio, svarbai. Norėdami atsidurti pagrindinio veikėjo vietoje žurnalistai privalėjo klausinėti subjektą, ką jis tuo metu galvojo, ką jautė.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1963 metais Tom Wolfe’as atsitiktinai parašė savo pirmąjį straipsnį naujosios žurnalistikos stiliumi. Tai nutiko po to, kai jis parašė rašinį apie senų, galingų automobilių fanų kultūrą (angl. Hot rod) ir išsiuntė laišką redaktoriui, kuriame išdėstė savo mintis apie publikacijos temą. Redaktorius tiesiog ištrynė Wolfe’o kreipimąsi laiške ir išspausdino jį kaip tokį gautą. Wolfe’o laiško pavadinimas buvo originalus: „Štai atlekia (Vrum! Vrum!) ta oranžinės saldainio spalvos (Vhmm!) aptaki gražuolė (Rarrrr!) tokia pakvaišusi (Brammmmmm)…“ (angl. There Goes (Varoom! Varoom!) That Kandy-Kolored (Thphhhhhh!) Tangerine-Flake Streamline Baby (Rahghhh!) Around the Bend (Brummmmmmmmmmmmmmm)…). Pavadinimas vėliau buvo sutrauktas iki „Oranžinės saldainio spalvos pakvaišusi aptaki garžuolė“ ir tapo Wolfe‘o pirmosios knygos (ese rinkinio), išleistos 1965 metais, pavadinimu. Kartą Wolfe‘as paskelbė, kad naujoji žurnalistika turėtų nušluoti novelę, kaip svarbiausią grožinės literatūros dalį.

Gay Talese - vienas naujosios žurnalistikos pradininkų

Daugelio pripažinti naujosios žurnalistikos stiliaus atstovai buvo Norman Mailer‘is, Joan Didion‘as, Darrell Bob Houston‘as, Truman Capote, P.J. O‘Rourke‘as, George Plimpton‘as, Terry Southern‘as ir Gay Talese. Hunter S. Thompson‘as buvo pirmasis naujosios žurnalistikos ir sensacingosios arba gonzo žurnalistikos (angl. Gonzo journalism) specialistas. Thompson‘o pirmoji knyga, „Pragaro Angelai: Keista ir baisi saga apie nusikaltėlius motociklininkus“ (angl. „Hell’s Angels: The Strange and Terrible Saga of the Outlaw Motorcycle Gangs“), yra dar pakankamai tradicinis kūrinys, tačiau jau rodo pradžią reportažų, kuriamų, remiantis autoriaus asmeniniais prisiminimais, įspūdžiais. 1966 metais išspausdintas Gay Talese straipsnis žurnale „Esquire“, pavadinimu „Frank Sinatra peršalo“ (angl. „Frank Sinatra Has a Cold“), buvo svarbus naujosios žurnalistikos kūrinys, kuriame buvo detaliai nupasakota Frank Sinatra išvaizda, nepaisant to, kad autorius niekad iš jo neėmė interviu, nebuvo gyvai jo matęs.

Naujosios žurnalistikos atstovai į tradicinės spaudos sferą atnešė naujų požiūrių į informacijos pateikimą. Psichodelinis judėjimas daugelio tuo laikotarpio rašytojų buvo siejamas su tokiais kūriniais kaip Tom Wolfe’o „Elektrinis raminamasis išbandymas“ (angl. „The Electric Kool-Aid Acid Test“). Vietnamo karas buvo taip pat dažnai pasitaikanti tema kaip ir politinė suirutė valstybėje. Terry Southern’o rašinys „Žavėjimasis Čikagoje“ „Esquire“ žurnale (angl. „Grooving in Chi“), nupasakojantis 1968 metų Čikagos Nacionalinį demokratų suvažiavimą, buvo parašytas naujosios žurnalistikos stiliumi. Stiliaus metodika buvo panaudota ir mažiau akivaizdiems subjektams, tokiems kaip finansų sfera (George Goodman’o, kurio pseudonimas buvo Adam Smith’as, daugelis esė publikuoti žurnale „New York“ ir vėliau surinkti į knygą „Pinigų žaidimas“ (angl. „The Money Game“).

Keletas tradicinės literatūros šalininkų, tokių kaip Truman Capote su savo knyga „Šaltame kraujyje“ (angl. „In Cold Blood“) ir Norman Mailer‘is su knyga „Nakties armijos“ (angl. „Armies of the Night“), pradėjo rašyti naujosios žurnalistikos stiliumi. Tačiau nė vienas autorius nesutiko, kad jo kūryba būtų lyginama su Wolfe‘o stiliumi ar kitais, Wolfe‘o pasakojimo technikos pasekėjais. Priešingai, daugelis minėtų rašytojų paneigtų, kad jų kūriniai buvo tiesiogiai susiję su kitų to meto naujosios žurnalistikos šalininkų darbais. To priežastis galėjo būti tuometinė šalies politinė suirutė, kuri į save įtraukė ir rašytojus (vieni buvo lojalūs naujosioms kairiosioms, kiti – senosioms dešiniosioms politinėms pažiūroms).

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Beuttler, Bill. Whatever Happened to the New Journalism ? BillBeuttler.com. Pataisyta 2007-09-09.
  2. Wolfe, Tom (1987-12-18). The bonfire of the vanities. National Review. Pataisyta 2007-09-09.
  3. Fact & Fiction, John Hollowell.
  4. New Journalism, Tom Wolfe, ISBN 0-06-047183-2.
  5. The New Journalism, Michael L. Johnson.
  6. The New Journal, Yale University. Publication since 1967, publishing works of New Journalism.
  7. Naujoji žurnalistika (Vikipedija anglų kalba).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]