Natūralizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Natūralizmas (pranc. naturalisme < naturalis – įgimtas, gamtinis) – XIX a. paskutinių dešimtmečių dailės, teatro, literatūros srovė.

Vėlyvoji realizmo atmaina. Pagrindinis jos principas – objektyvus ir tikslus tikrovės vaizdavimas. Rašytojai natūralistai teigė, kad menininkas, vaizduodamas pasaulį, privalo moksliškai analizuoti ekonominius socialinius santykius, remtis stebėjimu ir dokumentais, veikėjų charakteriuose pabrėžti fiziologinius veiksnius (ypač paveldėjimą). Natūralistinėje literatūroje visai nevertinami dvasiniai dalykai – moralė, tikėjimas, joje vyrauja kovos už būvį, smurto, instinktų tenkinimo ir išsigimimo temos. Žmogus priklausomas nuo biologinės prigimties, gyvenimo atsitiktinimų, jo elgesį lemia įgimtos savybės, fizinė būsena. Veikėjų charakteriai atsiskleidžia per kalbą, kurioje gausu šiurkščių, net vulgarių posakių. Populiariausi žanrai – romanas, novelė, drama.

Vienas žymiausių natūralizmo atstovų – prancūzų rašytojas Emilis Zola. Dvidešimties romanų cikle „Rugonai Makarai“, remdamasis tiesioginiais aplinkos stebėjimais, tyrinėjimais bei dokumentais, jis parodo aplinkos ir paveldėjimo įtaką penkioms vienos giminės kartoms.

Lietuvoje natūralizmas neturėjo atstovų, išskyrus vieną kitą natūralistinį elementą kai kurių rašytojų kūriniuose.

Šiuolaikinei – populiariajai – literatūrai (detektyvams, meilės romanams) būdingi iškreipti natūralizmo bruožai. Iš esmės tai paviršutiniškas tikrovės vaizdavimas. Tikrovė, ypač neigiami gyvenimo reiškiniai – smurtas, narkomanija, ištvirkavimas – šiuolaikinėje literatūroje vaizduojama be gilesnio idėjinio įprasminimo, vien siekiant išlaikyti skaitytojo dėmesį.