Narkozės aparatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Narkozės aparatas – medicininis įtaisas arba įrenginys, skirtas narkozei sukelti inhaliaciniu būdu (per kvėpavimo organus).

Paprasčiausias narkozės aparatas – kaukė iš marlės sluoksniais apdengto vielos karkaso. Ligoniui ant veido uždėjus kaukę ir lašinant ant jos eterį ar kitą narkotinę medžiagą, sukeliama narkozė.

Šiuolaikinį narkozės aparatą sudaro dozimetrai deguonies ir narkotinių medžiagų tėkmei reguliuoti, garintuvai lakioms narkotinėms medžiagoms garinti, adsorberis iškvepiamo anglies dioksido pertekliui sugerti, vožtuvai, rankiniai ir automatiniai dirbtinės plaučių ventiliacijos prietaisai. Narkozės aparatu ligoniui tiksliai dozuojamas deguonis, narkotinės dujos ir lakių narkotinių skysčių garai; esant reikalui, daroma dirbtinė plaučių ventiliacija.

Narkozė sukeliama atviruoju (dujų mišinys, sukėlęs narkozę, iškvepiamas į aplinką ir daugiau nebenaudojamas) ir uždaruoju būdu (iš dalies iškvėpto oro adsorberyje išvalomas anglies dioksidas; dar papildytas deguonimi, toks oras vėl vartojamas kvėpavimui). Uždarasis būdas taikomas dažniausiai; jis ekonomiškesnis, mažiau kenksmingas darantiems operaciją.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Narkozės aparatasLietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 92 psl.