Narkozė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Narkozė (gr. narkōsis – sustingimas) – dirbtinis ligonio užmigdymas, kurio metu jis visai ar iš dalies netenka sąmonės ir nejaučia skausmo; bendroji anestezija. Reikalinga per operacijas, kad ligonis nejaustų skausmo ir jį nereaguotų. Dažniausiai taikoma per operaciją skausmui slopinti; taip pat chirurgui ji sudaro geresnes operavimo sąlygas, suteikia gydytojui anesteziologui galimybę reguliuoti svarbiausias ligonio organizmo gyvybines funkcijas, leidžia mažiausiai traumuoti ligonio psichiką.

Poveikis[taisyti | redaguoti kodą]

Per narkozę daugiausia slopinami įvairių galvos smegenų dalių (žievės, tinklinio darinio, požievio), mažiau – nugaros smegenų nervinių ląstelių sinapsiniai ryšiai. Ligonis netenka sąmonės, išnyksta visi jutimai, sumažėja raumenų tonusas, užslopinamos vegetacinės organizmo reakcijos.

Narkotiniai preparatai veikia centrinę nervų sistemą, t. y. visą organizmą. Narkozė sukeliama dviem ar daugiau medžiagų. Jos apsvaigina, mažina skausmą ir atpalaiduoja raumenis. Tinkamos narkotinės medžiagos (pvz., narkotinių dujų) poveikį galima lengvai valdyti – silpninti arba stiprinti. Alkoholis, morfijus svaigina ir mažina skausmą, tačiau netinka narkozei, nes jų veikimo neįmanoma kontroliuoti.[1]

Rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

Narkozė skirstoma į farmakologinę (sukeliamą narkotinių medžiagų), elektrinę (veikiant galvos smegenis elektros srove) ir hipnozinę (ją sukelia silpni monotoniški dirginimai ir hipnotizuotojo įtaiga).

Farmakologinė narkozė (būna inhaliacinė ir neinhaliacinė) daroma dažniausiai.

Inhaliacinė narkozė sukeliama, ligoniui davus kvėpuoti lakių narkotinių medžiagų garų (eterio, florotano, pentrano) ar narkotinių dujų (azoto suboksido, arba linksminančiųjų dujų). Tai daroma įvairiomis kaukėmis, tokiomis kaip Esmarcho, Šimelbušo, ir narkozės aparatais.

Endotrachėjinė (intubacinė) narkozė daroma, suleidžiant narkotinę medžiagą į ligonio plaučius pro vamzdelį, įkištą į trachėją, aplenkiant išorinius kvėpavimo takus.

Inhaliacinė narkozė daroma per sudėtingas operacijas, pvz., pilvo organų, plaučių, širdies. Per neinhaliacinę narkozę narkotinių medžiagų tirpalai (heksenalis, tiopentalis, viadrilis) dažniausiai švirkščiami į veną (intraveninė narkozė), rečiau narkotinės medžiagos suleidžiamos į tiesiąją žarną (rektalinė narkozė), švirkščiamos į raumenis, geriamos. Ši narkozė taikoma per paprastesnes operacijas, skausmingas diagnostikos procedūras.

XX a. antrojoje pusėje paplito kombinuotoji narkozė, kuriai sukelti naudojamos specifinio veikimo medžiagų (pvz., sukeliančių miegą narkotikų, skausmo jutimą mažinančių analgetikų, skersaruožius raumenis atpalaiduojančių miorelaksantų) kombinacijos.

Ligonį narkozei rengia ir ją sukelia gydytojas anesteziologas.[2]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Kaip narkozė veikia organizmą? („Iliuostruotasis mokslas“)
  2. Narkozė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 92 psl.