Naminė pelėda

Strix aluco

Naminė pelėda (Strix aluco)

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Klasė:	Paukščiai ( Aves)
Būrys:	Pelėdiniai paukščiai ( Strigiformes)
Šeima:	Tikrosios pelėdos ( Strigidae)
Gentis:	Pelėdos ( Strix)
Rūšis:	Naminė pelėda ( Strix aluco)

Binomas

Strix aluco
Linnaeus, 1758

Naminės pelėdos paplitimas

Naminė pelėda (Strix aluco) – tikrųjų pelėdų (Strigidae) šeimos naktinis plėšrus paukštis.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūno ilgis 37–46 cm, atstumas tarp išskleistų sparnų 81–105 cm, svoris 385-800 g (patinėlių apie 500 g, patelių apie 600 g). Kūno spalva gana įvairuoja, viršutinė pusė išmarginta išilginėmis ir skersinėmis dėmėmis, apačia balsva, išmarginta išilginėmis juosvomis dėmėmis su skersinėmis atšakomis. Kojos plunksnuotos iki nagų. Snapas gelsvas. Nagai juodi.

Porūšiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Porūšis	Regionas	Porūšio apibūdinimo autorius
S. a. aluco	Š. ir V. Europa nuo Skandinavijos iki Viduržemio jūros bei Juodosios jūros	Linnaeus, 1758
S. a. sylvatica	V. Europa įskaitant ir Britų salas	George Shaw, 1809
S. a. siberiae	Centrinė Rusija - nuo Uralo kalnų iki V. Sibiro	Dementiev, 1933
S. a. mauritanica	Š.V. Afrika nuo Maroko iki Tuniso bei Mauritanijos	(Witherby, 1905)
S. a. willkonskii	Palestina, Š. Iranas bei Kaukazo regionas	(Mikhail Aleksandrovich Menzbier, 1896
S. a. sanctinicolai	V. Iranas, Š.R. Irakas	(Zarudny, 1905)
S. a. harmsi	Turkmėnija	Zarudny, 1911
S. a. biddulphi	Š.V. Pakistanas ir Kašmyro regionas	Scully, 1881
S. a. ma	Š.R. Kinija ir Korėjos pusiasalis	Hubert Lyman Clark, 1907
S. a. nivicola	Nepalas ir iki p.r. Kinijos, Š. Mianmaras ir Š. Tailandas	(Edward Blyth, 1845
S. a. yamadae	Taivanas	Yamashina, 1936

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai sutemų paukštis ir aktyviausias prietemoje ir naktį, bet, kai reikia maitinti augančius jauniklius, medžiojančius kartais galima pamatyti ir dieną. Dažniausiai minta smulkiais žinduoliais, kaip kad žiurkėmis, pelėmis, pelėnais, kurmiais ir kitais smulkiais žinduoliais, nedidesniais kaip triušių jaunikliai. Pasigauna ir smulkius ar nedidelius paukščius. Rankioja sliekus ir kitas kirmėles, vabalus. Miestuose dažniau pasigauna net ančių, tripirščių kirų (priklausomai nuo regiono). Grobį paprastai praryja visą, vėliau tik atrydama jo liekanas, kurias galima pamatyti po jos lizdais.

Biotopas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvena miškuose, parkuose. Lietuvoje labiau renkasi mišrius lapuočių ir spygliuočių miškus.

Lizdą įsirengia seno medžio drevėje, genių iškaltuose uoksuose ar kiaurymėje, bei pasinaudoja apleistais šarkų lizdais, pastatų plyšiuose bei iškeltais inkilais. Lietuvoje į būsimas perėjimo vietas jos sugrįžta sausio gale – vasario pradžioje. Paprastai deda du ar tris (48 x 39 mm dydžio) blizgius baltus kiaušinius, kuriuos peri tik patelė apie trisdešimt dienų. Jaunikliai dar neišmokę skraidyti palieka lizdą ir slapstosi tarp medžių šakų.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naminė pelėda Lietuvoje yra sėsli bei žiemojanti, vietomis gana dažnas paukštis.

Amžius ir kita[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paprastai išgyvena iki penkerių metų, nors yra patvirtintų duomenų apie gamtoje išgyvenusias virš aštuoniolikos metų bei virš 27 metų prijaukinto ir auginto paukščio pas žmones. Gamtoje šios pelėdos nukenčia nuo didžiųjų apuokų, kilniųjų erelių, vištvanagių, paprastųjų suopių. Jų lizdus plėšia miškinės kiaunės.

Naminės pelėdos bebaimiai paukščiai, jos visada gina savo lizdą ar jauniklius. Kartais nuo jų sunku apsiginti, kadangi jos skrenda tyliai ir taip puola netikėtai aštriais nagais priešininkui už galvos. Prie lizdo besiartinančius puola tiek žmones, tiek kates, šunis net jų neišprovokavus. Per ataką yra nukentėjęs ir paukščių fotografas Eric Hosking, netekęs akies, kada bandė fotografuoti prisiartinęs prie jų lizdo.