Namų areštas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Emblem-paragraph.svg  Straipsnio tekstas ar jo dalis yra teisės akto ar jo fragmento kopija, kurią dar reikia pritaikyti Vikipedijai.
Pritaikykite pateiktą medžiagą Vikipedijai – perrašykite enciklopediniu stiliumi, apibendrinkite ar pan. Galite pateikti pasiūlymų diskusijose.

Namų areštas – įpareigojimas įtariamajam nustatytu metu būti savo gyvenamojoje vietoje, nesilankyti viešosiose vietose ir nebendrauti su tam tikrais asmenimis; kardomoji priemonė; areštas.

Skyrimas[taisyti | redaguoti kodą]

Namų areštą ikiteisminio tyrimo metu prokuroro prašymu skiria ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi. Namų arešto paskyrimo klausimas sprendžiamas posėdyje, į kurį kviečiami prokuroras, įtariamasis ir jo gynėjas. Įtariamojo ar jo gynėjo neatvykimas be svarbių priežasčių nėra kliūtis skirti namų areštą.

Skiriant namų areštą, nustatomos šios kardomosios priemonės sąlygos. Įtariamasis įspėjamas, kad už namų arešto sąlygų pažeidimą jam gali būti paskirtas suėmimas, jei tam būtų pagrindas.

Namų arešto terminą nustato ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartyje skirti namų areštą, tačiau iš karto namų areštas negali būti paskirtas ilgesnis kaip šeši mėnesiai. Šis terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi gali būti pratęstas trims mėnesiams. Pratęsimų skaičius neribojamas. Kai byla perduota į teismą, dėl namų arešto paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.

Ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo nutartys dėl namų arešto paskyrimo, jo termino pratęsimo ar atsisakymo paskirti namų areštą ar pratęsti terminą skundžiamos LR BPK X dalyje nustatyta tvarka (LR BPK 132 str.).[1].

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]