Nalibokų giria

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Nalibokų giria pavasario metu.

Nalibokų giria (blrs. Налібоцкая пушча) – didžiausias Baltarusijos miškų masyvas. Dunkso šalies šiaurės vakaruose, tarp Minsko ir Ašmenos aukštumų, daugiausia Minsko srities vakarinėje dalyje. Plotas 140 tūkst. ha. Užima vakarinį Nemuno aukštupio žemumos pakraštį. Reljefas kalvotas, su moreninėmis aukštumomis ir pelkėtomis įdubomis. Priklauso Nemuno baseinui; svarbiausios per girią tekančios upės yra Beržūna, Isločė, Volka, Usa. Masyvo šiaurėje telkšo Kromanės ežeras.

Pelkėtuose upių slėniuose ir įdubose auga beržynai ir alksnynai, o sausesniuose tarpupiuose būdingi spygliuočiai medžiai. Yra ąžuolynų, o pietvakariuose – skroblynų. Būdingi gyvūnai: elniai, briedžiai, lokiai, stumbrai, usūriniai šunys, šernai, bebrai, kurtiniai, tetervinai, slankos[1].

Senovėje Nalibokų giria atliko svarbų vaidmenį saugodama baltų gentis, o vėliau Lietuvą nuo slavų ir Aukso Ordos antpuolių. Lietuviški kaimai girioje išsilaikė iki pat XIX a. vidurio. II pasaulinio karo metais čia vyko lenkų ir žydų žudynės.

Pagrindinės girios gyvenvietės – Nalibokai, Ivanecas.

Baltarusios pašto ženklai skirti Nalibokų girios faunai ir florai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Туристская энциклопедия Беларуси. – Мн. : БелЭн, 2007. – 648 с. – ISBN 978-985-11-0384-9