Naisaras

Naisaras

Naisaras (est. Naissaar, vok. Nargen, šved. Nargö) – šešta pagal dydį Estijai priklausanti sala Baltijos jūroje, į šiaurę nuo Talino. Priskiriama Vimsio valsčiui. Salos plotas – 18,6 km², ilgis – 13–14 km, plotis – 6 km, nuo žemyninės šalies dalies nutolusi apie 8,5 km. Aukščiausia vieta – Kunilamegi kalva (27 m). Daugiausia auga spygliuočiai, randama krūvos akmenų ir riedulių. Administraciškai skirstoma į tris gyvenvietes: Leunakiula (Storbyn), Tagakiula (Bakbyn) ir Veikeheinama (Lillängin). 2005 m. saloje gyveno apie 10 žmonių.

Antrojo pasaulinio karo metu saloje gyveno apie 450 gyv., bet karui einant į pabaigą jie pasitraukė. Tarybiniais laikais sala buvo karinė teritorija, neprieinama visuomenei.

Yra tvirtovių, pastatytų nuo Petro I valdymo laikotarpio iki Antrojo pasaulinio karo. Šiuo metu pamažu yra atstatinėjami švediško stiliaus pastatai bei siauruko geležinkelis, besitęsiantis iš šiaurės į pietus.

Naisaras iš oro

Istorija

Pavadinimas reiškia „moters sala“. Manoma, kad Naisaras yra apie 1075 m. Adomo Brėmeniečio kronikose paminėta sala pavadinimu Terra Feminarum.

Estų-švedų žvejai saloje įsikūrė apie XV a., 1705 m. Šiaurės karo metu švedai čia įkūrė nedidelę tvirtovę. Po karo Estija atiteko Rusijos imperijai. Caro įsakymu 1720 m. buvo pastatyta nauja penkių bastionų tvirtovė, skirta Talino ir Sankt Peterburgo gynybai.

1808 m. salos šiaurėje britų HMS Salsette fregata nuskandino rusų Opyt. 1850 m. saloje gyveno 155 gyv., o 1858 m. skaičius išaugo iki 188. 1853–1856 m. buvo pastatyta koplyčia. 1914 m. nutiestas 37,7 km ilgio siauruko geležinkelis.

Pirmasis pasaulinis karas

Šiuo laikotarpiu rusai įrengė dar vieną naują tvirtovę. 1917 m. balandį Rusijos Laikinoji Vyriausybė Estijai suteikė autonomijos statusą. Tačiau, po Spalio revoliucijos bolševikų sukilėliai panaikino Estijos Laikinąją Vyriausybę, žinomą Maapäev vardu. 1917-ųjų gruodį 80–90 rusų jūreivių išsilaipino Naisaro saloje ir ją užėmę paskelbė nepriklausoma „socialistine respublika“, žinomą kaip Kareivių ir Naisaro Tvirtovės Statytojų Socialistinė Respublika, kuriai vadovavo Stefanas Petričenko. Jie įkūrė vyriausybę ir iš vietinių gyventojų ėmė rinkti mokesčius.

Tuomet naujoji Estijos vyriausybė kreipėsi į Vokietijos armiją pagalbos. „Respublika“, gyvavusi vos dvi dienas, buvo panaikinta 1918 m. vasario 26 d. vokiečių pajėgoms užėmus salą. Rusai pasitraukė į Kronštatą. 1919 m. saloje 40-čiai bolševikų karo belaisvių buvo įvykdyta mirties bausmė. 1920 m. sala tapo Estijos Respublikos dalimi.

Tarpukario–Pokario laikotarpis

Tarpukariu Estijos Respublika taip pat sala naudojosi kaip karinio jūrų laivyno baze. 1934 m. saloje gyveno 450 žmonių, iš jų apie 291 buvo estai, kurių daugiausia buvo kariai. XX a. 4-ajame dešimtmetyje siauruko geležinkelis buvo naudojamas kariniams tikslams.

1940 m. Naisarą okupavo Raudonoji armija, bet vos po kelių mėnesių salą užėmė Vermachtas. Švedų žvejai labiau mėgo vokiečius, todėl 1944 m. sovietams išvijus vokiečių pajėgas, paskutiniai švediškai kalbantys žvejai pasitraukė į Švediją.

Tarybiniais laikais Sovietų Sąjunga saloje įkūrė didžiausią jūrinių minų gamyklą Baltijos jūros regione. Sala buvo paskelbta karine teritorija, pašaliniams buvo draudžiama į ją patekti. Siaurukas buvo naudojamas sujungti gamyklą su uostu.

Postsovietinė era

1993 m. palikdami Naisarą sovietai susprogdino sprogmenis jūrinėse minose, palikdami tik metalinius korpusus, kurių dauguma vėliau buvo išgabenta į metalo laužą, bet krūvas jų dar galima rasti šalia Medasamo prieplaukos. Kitas ginklų pramonės palikimas – nafta ir sunkiaisiais metalais užterštas dirvožemis. 1995 m. Naisaras paverstas gamtiniu rezervatu.

• 
  Salos paplūdimys
• 
  Kunilamegi kalva
• 
  Tarybinės jūrinės minos
• 
  Siaurukas