NKP
Naujųjų komunistų partija (NKP) (rus. Партия новых коммунистов) – radikali kairioji pogrindyje veikusi organizacija, sukurta Maskvoje 1972 m. gruodžio pabaigoje – 1973 sausio pradžioje. Organizacijos įkūrėjais laikomi Aleksandras Tarasovas ir Vasilijus Minorskis.
NKP savo teorijoje jungė ortodoksinio marksizmo, leninizmo, trockizmo ir neoanarchizmo elementus. NKP nariai TSRS ekonominę santvarką laikė socialistine, tačiau tuometinę politinę santvarką – ne socialistine (neostalinistine, biurokratiška). Jų manymu, tokia politinė santvarka buvo prieštaravimo tarp gamybinių jėgų ir gamybinių santykių reiškinys, kuris turėtų vėliau lydėti valstybę prie politinės revoliucijos. NKP nariai tokių politinės ir ekonominės santvarkų atsiradimo priežastimi laiko Stalino ir jo šalininkų pergalę prieš kitus jų politinius priešininkus TSKP 1920-ųjų m. pabaigoje – 1930-ųjų m. pradžioje.
NKP siekė įvykdyti politinę revoliuciją ir grąžinti šalį prie ikistalininių ideologinių ir politinių idėjų. NKP manė, kad šios revoliucijos avangardu turės tapti studentais.
NKP savo struktūrų ir teorinių dokumentų neturėjo. Organizaciją sudarė dvi grupės iš Maskvos ir viena grupė iš Kaliningrado (dabar – Karaliovo).
NKP nariai ieškojo, rinko ir platino nelegalią literatūrą (ikistalininio laikotarpio). Taip pat glaudžiai bendradarbiavo ir palaikė ryšius studentais.
1974 m. vasarą NKP nariai pravedė grafiti propagandos kampaniją, parašydami kreida ant namų sienų ir tvorų apie 15 užrašų („Revoliucija – čia ir dabar!“, „Užtenka 10-ties metų!“, „Pašalinkite marazmatikus nuo valdžios!“. Šiuose šūkiuose turimas omeny Leonido Brežnevo atėjimas į valdžią ir t. t.). Vėliau patys pripažino, kad šis būdas yra neveiksmingas: užrašai nebuvo ryškūs ir juos lengvai nuplaudavo lietus.
1973 m. rugsėjį NKP partija užmezgė ryšius su kita radikalia pogrindine kairiąja organizacija „Kairioji mokykla“. Iš pradžių jie sutarė ir buvo tos pačios pažiūros dėl ko žlugo 1970-1973 m. Čilės revoliucija. Po to jie padarė tas pačias išvadas ir dėl TSRS politinės santvarkos. 1974 m. gegužę NKP ir „Kairioji mokykla“ susitarė dėl susijungimo. Abi organizacijos susijungė 1974 m., pasivadinusios Tarybų Sąjungos neokomunistų partija (TSNKP).
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Тарасов А. Н., Черкасов Г. Ю., Шавшукова Т. В. Левые в России: от умеренных до экстремистов. М.: Институт экспериментальной социологии, 1997. ISBN 5-87637-006-1. (A. Tarasovas Kairieji Rusijoje: nuo nuosaikiųjų iki ekstremistų).
- Тарасов А. Н. Революция не всерьёз. Штудии по теории и истории квазиреволюционных движений. Екатеринбург: Ультра.Культура, 2005. ISBN 5-9681-0067-2. (A. Tarasovas Revoliucija ne rimtai. Kvazirevoliucinių judėjimų istorijos ir teorijos moksliniai tyrimai).
- Красные диссиденты // Левый поворот (Краснодар). № 5. (Raudonieji disidentai // Kairysis posūkis (Krasnodaras))