Musė (upė)
Kitos reikšmės – Musė.
| Musė | |
|---|---|
 Musė šalia Musninkų
| |
| Ilgis | 61,5 km |
| Nuolydis | 1,23 cm/km |
| Baseino plotas | 350,6 km² |
| Vidutinis debitas | 2,46 m³/s |
| Ištakos | Musios ežeras |
| Žiotys | Neris |
| Šalys | Lietuva |
 Vikiteka |
Musė |
Musė̃ – upė Vilniaus ir Širvintų rajonų teritorijoje; dešinysis Neries intakas. Ilgis 61,5 km, baseino plotas 350,6 km².
Išteka iš Vilniaus rajone esančio Širvio ežero ties Glitiškėmis, teka per Musios ežerą į pietvakarius ir vakarus Širvintų rajono teritorija pro Jauniūnus, Musninkus ir įteka į Nerį 75 km atstumu nuo žiočių prie Čiobiškio. Čiobiškyje per upę stovi technikos paminklas Dariaus ir Girėno tiltas. Miškai užima tik 13 % Musios baseino ploto, kanalizuota 52 % visų intakų. Nuo Musios ežero (ežero plotas 0,41km²) iki Jauniūnų (15 km) vaga kanalizuota[1].
Nuolydis aukštupyje yra apie 0,06 %, vidurupyje 0,11-0,18 %, o žemupyje – net 0,22 %. Būtent viurupyje ir žemupyje buvo statoma vandens malūnų: Bajoriškių (23 km nuo žiočių), Musninkų (21 km), Čiobiškio (0,3 km) Supelkėjusiame aukštupyje įrengti Gervėčių žuvininkystės tvenkiniai (6,1 km²), patvenkti ir pritaikyti žuvininkystei Musios (Skliausčių), Širvio (0,84 km²), Kazimieriškių (0,34 km²) ežerai.[1]
Ties Musninkų miesteliu Musės vagoje stovi užsilikusios Musninkų (Musninkėlių) dvaro sodybos fragmentų vandens malūno liekanos. Tai buvęs akmeninis ir plytinis kanalo tipo vandens malūnas.
Čiobiškio vandens malūnas pastatytas 1900 m. šalia Musės upės senvagės. Vieta malūnui buvo labai patogi, nes Musė tuo metu buvo srauni ir vandeninga upė, kuri įteka į Nerį. Priešais malūną buvo pastatyta užtvanka ir susidarė tvenkinys. Pastaruoju metu malūnas stovi nenaudojamas, turi išlikusios technologinės įrangos.
- Intakai
.JPG)
Daugiausiai vandens pluko per pavasario potvynius, tačiau maždaug kas 4-5 m. būna didokų lietaus sukeltų poplūdžių. Per rekordinį 1958 m. pavasario potvynį Musės debitas ties Jauniūnais siekė 42 m³/s. (vasarą minimalus paros debitas tame pačiame skersainyje vidutiniškai yra tik 0,36 m³/s[1]
Vaga nuo ištakos iki Pociūnų reguliuota. Vagos plotis 6–10 m, gylis 0,5–2,2 metrai. Vidutinis nuolydis 1,23 m/km. Srovės greitis 0,2–0,4 m/s. Vandens debitas vidurupyje, ties Jauniūnais: vidutinis 1,48 m³/s, didžiausias 42,2 m³/s. Vandens lygio svyravimo per metus amplitudė: vidutinė 1,09 m, didžiausia 1,70 metro. Upės vaga vasarą užauga vandens augalais. Vidutinis debitas žiotyse 2,46 m³/s. Ties Bartkuškiu įrengtas tvenkinys.[2]
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nors kai kurie aplinkiniai Vilniaus ir Širvintų raj. gyventojai yra įsitikinę ir vis dar ginčijasi, kad upės vardas kilęs nuo vabzdžio, upėvardžio sąsaja su vabzdžiu musė yra abejotina. Greičiau susiję su musti („tirštėti verdant, suvirti“), su-musti („sušusti, patižti, apipūti“), musos („pelėsiai“), musyti („trauktis mūsais, gliaumyti“).[3]
Musė dar kitaip vadinama kaip Gervėčia (Gervėčių upelis) ties Gervėčių kaimu.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Kęstutis Kilkus, Edvinas Stonkevičius. Lietuvos vandenų geografija. -Vilnius: Vilniaus universiteto vadovėlis, 2012.
- ↑ Algirdas Rainys. Musė (upė). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 611 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Plaukimas Musės upe Archyvuota kopija 2020-08-11 iš Wayback Machine projekto.