Malas (sala)
Malas (škot. gėl. An t-Eilean Muileach) – antra pagal dydį Vidinių Hebridų sala (po Skajaus) į vakarus nuo Škotijos. Ji priklauso Argailo ir Bjuto. Malo plotas yra 875,35 km², tai ketvirta pagal dydį Škotijos ir Didžiosios Britanijos sala. 2011 m. saloje gyveno 2 800 žmonių. Male vasarą apsilanko daug turistų. Dauguma gyventojų yra Tobermoryje, salos sostinėje.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Manoma, kad 6000 m. pr. m. e. Malas nebuvo gyvenamas. Bronzos amžiaus gyventojai statė menhyrus, brochus, akmenų ratus. 600 m. pr. m. e.–400 m. geležies amžiaus gyventojai statė tvirtoves. Krikščionybė prasidėjo VI a., kai, tikima, 563 m. Šv. Kolumba pradėjo platinti krikščionybę Šiaurės Britanijoje. Jis atvykęs iš Airijos Jonos saloje prie Malo įkūrė vienuolyną. XIV a. Malas priklausė Salų lordui, o 1493 m. atiteko Maklynų klanui, o 1681 m. Kampbelams.
Legenda teigia, kad Tobermorio įlankoje paskendęs ispanų galeonas, pilnas aukso. Yra duomenų, kad čia 1588 m. bėgdama nuo anglų buvo sustojusi Florencia iš Ispanų armados. Kiti teigia, kad tai buvo San Juan de Baptista. Nepaisant nuo XVII a. vidurio iki XX a. pabaigos[1] trukusių paieškų įlankoje nieko rimto nerasta.[2]
Po kalnų valymo XVIII–XIX a. saloje iš 10 tūkst. liko tik 3 tūkst. gyventojų.
Per Antrą pasaulinį karą visa sala tapo ribojamo judėjimo sala, o Tobermoris – karine baze. Salai tuo metu vadovavo komandoras seras Gilbertas Stefensonas, kuris dėl prastos savitvardos ir griežtos disciplinos vadinamas Tobermorio teroru. 911 laivų pasinaudojo Tobermoriu 1940–45 m.
Saloje yra Duarto ir Torosėjaus pilys.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Martin, Colin (1975), Full Fathom Five: Wrecks of the Spanish Armada, New York: The Viking Press, p. 58, ISBN 0-670-33193-7
- ↑ Tobermory Bay. reese.org Archyvuota kopija 2011-07-21 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta 2010-07-10.