Mokėjimo kortelė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Mokėjimo kortelė arba banko kortelė – atsiskaitomoji negrynaisiais pinigais priemonė. Atsiskaitant kortelėmis, už prekes ar paslaugas jų pardavėjui tiesiogiai sumoka kliento bankas.

Klientas yra identifikuojamas pagal kortelės magnetinėje juostelėje ar luste esančią informaciją, arba pagal ant kortelės užrašytus duomenis – ją išleidusią organizaciją, numerį, galiojimo laiką, naudotojo vardą ir pavardę, papildomą internetinį kodą.

Atsiskaitant kortelėmis, paprastai reikalaujama pasirašyti ant pirkimo čekio ar įvesti kortelės PIN kodą.

Kredito kortelių dydį ir formą apibrėžia ISO 7810 standartas.

Mokėjimo kortelių rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal kreditingumo tipą[taisyti | redaguoti kodą]

  • Kredito kortelė – kortelė, paprastai išduodama su kredito limitu, t. y. su galimybe išleisti daugiau pinigų, nei yra sąskaitoje.
  • Debeto kortelė – kortelė, paprastai išduodama be kredito limito, t. y. be galimybės išleisti daugiau pinigų, nei yra sąskaitoje.

Esminis skirtumas tarp šių kortelių rūšių – tai, kad debetinėmis kortelėmis galima atsiskaityti tik naudojant elektroninius skaitytuvus, o su kreditinėmis kortelėmis bankai paprastai siūlo papildomų privilegijų bei galimybę atsiskaityti prekybos vietose, interneto parduotuvių svetainėse, rezervuoti vietas viešbučiuose, lėktuvo bilietus, išsinuomoti automobilį ir pan.

Debeto kortelių naudojimo mokesčiai paprastai yra mažesni, nei kreditinių kortelių.

Pagal naudojamas technologijas[taisyti | redaguoti kodą]

  • Magnetinė kortelė – mokėjimo kortelė, kurioje duomenys yra saugomi magnetinėje juostelėje.
  • Lustinė kortelė – tai mokėjimo kortelė, kurioje duomenys yra saugomi luste (mikroprocesoriuje). Jos yra žymiai saugesnės, jas sunkiau nukopijuoti.