Moderni animacija Jungtinėse Amerikos Valstijose

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Pradedant devintojo XX a. dešimtmečio pabaiga, moderni Jungtinių Amerikos valstijų animacija kartais yra vadinama „amerikietiškosios animacijos atgimimu“. Šiuo laikotarpiu daug didelių Amerikos pramogų kompanijų reformavo ir atgaivino savo animacijos padalinius po aštuntojo ir devintojo dešimtmečio nuosmukio.

Tendencijos[taisyti | redaguoti kodą]

„Disney“[taisyti | redaguoti kodą]

Devintojo dešimtmečio pradžioje „Walt Disney Productions“ išgyveno sunkius laikus po Walt Disney mirties 1966 m. ir Don Bluth bei vienuolikos darbuotojų iš animacijos padalinio pasitraukimo 1979 m. Bluth įkūrė naują studiją kaip tiesioginę konkurentę „Disney“.

Animatoriai (vadinamieji „devyni senukai“, atsakingi už žymiausių ankstyvesnių „Disney“ darbų sukūrimą, kartu su savo bendradarbiais pradėjo savo tradicijų perdavimą naujai „Disney“ animatorių kartai. Nauji veidai tokie kaip Glen Keane, Ron Clements, John Musker, Andreas Deja ir kiti atėjo į studiją vėlyvame aštuntajame dešimtmetyje ir ankstyvame devintajame. Šiame laikotarpyje buvo sukurti „Gelbėtojai“ (The Rescuers), „Pito drakonas“ (Pete’s Dragon, gyvo veiksmo ir animacijos hibridas), „Lapė ir šuo“ (The Fox and the Hound), „Mažasis“ (The Small One, Bluth paskutinis darbas „Disney“ studijoje), „Mikio Kalėdų daina“ (Mickey’s Christmas Carol, pirmasis Peliuko Mikio pasirodymas ekrane nuo 1953 m.).

Tuo pačiu metu, animatorius Steven Lisberger studijai pateikė koncepciją apie kompiuterių programuotoją patekusį į skaitmeninį pasaulį. Filmas turėjo sujungti gyvą veiksmą su kompiuterine animacija dar nematytu mastu. Studija buvo sužavėta idėja. Rezultatas – ambicingas 17 mln. dolerių (40,9 mln. dabartinių dolerių).[1]) kainavęs filmas, pavadintas „Tronas“. „Disney“ akcijų vertė nukrito 4 % reaguojant į skeptišką investicijų analitikų reakciją po filmo peržiūros[2]. Bilietų pardavimai taip pat tebuvo vidutiniai.[3] Nepaisant to, „Tronas“ sulaukė entuziastingų kino kritiko Roger Ebert[4] pagyrų, tapo kultiniu ir turėjo (po daugelio metų) didesnę nei tikėtasi įtaką animacijos raidai („Disney“ ir kitur).

1984 m. „Disney“ tapo akcininko aktyvisto (žmogus siekiantis kompanijos valdymo perėmimo pasinaudojant turimomis akcijomis) Saul Steinberg (siekiančio suskaldyti kompaniją) taikiniu. Tuo pačiu metu, Roy. E. Disney, kuris jau buvo pasitraukęs iš prezidento pareigų 1977 m., atsisakė vietos direktorių taryboje tam, kad galėtų panaudoti savo įtaką pakeisti susidariusią situaciją ir pagerinti prastėjančią kompanijos finansinę padėtį. „Disney“ išvengė Steinberg’o planų išpirkdami jo turimas akcijas, tačiau to pasekmėje generalinis direktorius Ron W. Miller atsistatydino. Jį pakeitė Michael Eisner. Roy Disney, grįžęs į direktorių tarybą kaip pirmininko pavaduotojas, įtikino Eisner'į leisti jam prižiūrėti animacijos padalinį, kurio ateitis buvo miglota dėl prastai kino teatruose pasirodžiusio didelio biudžeto animacinio filmo „Juodasis katilas“ (The Black Cauldron).[5] PG įvertis (kai kurie elementai gali būti netinkami vaikams)). Kitam, turėjusiam daug mažesnį biudžetą, studijos kūriniui „Puikusis peliukas detektyvas“ (The Great Mouse Detective) sekėsi geriau, tačiau jo pasirodymą užgožė Don Bluth’o „Amerikos peliukai“ (An American Tail),[6] kitas filmas, kurio pagrindiniais personažais buvo pelės ir kuris kino teatruose tiesiogiai konkuravo su „Puikiuoju peliuku detektyvu“.

1988 m. studija bendradarbiavo su Steven Spielberg ir Robertu Zemeckiu kurdami „Kas pakišo triušį Rodžerį“ (Who Framed Roger Rabbit). Tai juokingas detektyvas, kuriame susipina gyvas veiksmas ir animacija, tuo pačiu atiduodant duoklę auksiniam filmukų amžiui. „Disney“ personažai, pirmą kartą animacijos istorijoje, pasirodė kartu su personažais iš „Warner Bros.“, „Metro-Goldwyn-Mayer“, „Universal Pictures“ ir kitų konkuruojančių studijų. Filmas turėjo didžiulį pasisekimą kino teatruose, laimėjo keturis „Academy“ apdovanojimus, atgaivino susidomėjimą kino teatrams skirta animacija ir išpopuliarino gilias animacijos istorijos ir technikos studijas. Keletas senstančių animacijos legendų, tokių kaip Chuck Jones ir Friz Freleng, staiga atsidūrė dėmesio centre sulaukę pripažinimo ir apdovanojimų po dešimtmečiais trukusio visuotinio ignoravimo. Visa tai, bei daugelio senesnių „Disney“ filmų bei trumpų filmukų išleidimas namų video rinkai, o taip pat „Disney“ TV kanalas (sukurtas 1983 m.), atgaivino susidomėjimą studija.

Po „Kas pakišo triušį Rodžerį“ bei komerciškai sėkmingo[7] 1988 m. sukurto animacinio filmo „Oliveris ir kompanija“ (Oliver & Company), „Disney“ išleido „Mažają undinėlę“ (The Little Mermaid) sukurtą remiantis Hans Christian Andersen pasaka. Šiame filme skamba Brodvėjaus kompozitorių Alan Menken ir Howard Ashman sukurtos dainos. „Mažoji undinėlė“ sulaukė puikaus kritikų įvertinimo, turėjo didžiulį komercinį pasisekimą, laimėjo du „Academy“ apdovanojimus už muzikinį takelį ir tapo pirmu iš visos serijos labai sėkmingų naujųjų „Disney“ animacinių filmų.

Studija daug investavo į naujas technologijas sukurdama „CAPS” (Computer Animation Creation System, kompiuterinės animacijos kūrimo sistema), kuri turėjo būti naudojama kartu su tradicine animacijos technika. Pirmasis filmas, sukurtas naudojant šią technologiją, „Gelbėtojai Australijoje“ (The Rescuers Down Under) surinko tik 27,9 mln. dolerių (49,7 mln. dabartinių dolerių)[8] Mažiau nei originalus 1977 m. filmas.[9]

Tačiau, sekantys filmai, „Gražuolė ir pabaisa“ (Beauty and the Beast) bei „Aladinas“ (Aladdin), sulaukė puikių apžvalgų, buvo apdovanoti keletu Oskarų ir pirmavo kino salių žiūrimumo lentelėse. „Gražuolė ir pabaisa“ galiausiai tapo pirmuoju animaciniu filmu laimėjusiu Auksinio Gaublio apdovanojimą už geriausią – muzikinį ar komedijinį – filmą ir pirmuoju animaciniu filmu, nominuotu „Academy“ apdovanojimui „Už geriausią filmą“. Jo pėdomis sekė 2009 m. sukurtas „Aukštyn“ (Up).

1993 m. „Disney“ išleido filmą „Košmaras prieš Kalėdas“. Tai – pirmasis pilnametražis animacinis filmas sukurtas naudojant sustabdyto kadro technologiją. „Disney“ sėkmė pasiekė viršūnę 1994 m. kai „Liūtas karalius“ (The Lion King) surinko 328,5 mln. dolerių (515 mln. dabartinių dolerių). 2010 m. „Liūtas karalius“ užėmė 22 vietą tarp pelningiausių visų laikų JAV filmų.[10] Vėlesni „Disney“ filmai, tokie kaip „Pokahonta“ (Pocahontas), „Paryžiaus katedros kuprius“ (The Hunchback of Notre Dame), „Heraklis“ (Hercules), „Mulan“ (Mulan) ir „Tarzanas“ (Tarzan) sulaukė teigiamo kritikų įvertinimo ir sėkmės kino teatruose, tačiau, lyginant su „Liūtu karaliumi“, pasiekimai buvo kuklesni.

1994 m. po „Disney“ prezidento ir vykdančiojo direktoriaus Frank Wells mirties ir studijos pirmininko Jeffrey Katzenberg pasitraukimo (tapo vienu iš „DreamWorks“ įkūrėjų) visiška kompanijos kontrolė atiteko Michael Eisner. Nepaisant išimčių, tokių kaip „Lilo ir Stičas“ (Lilo & Stitch) ir „Naujas imperatoriaus pokštas“ (The Emperor’s New Groove), XX a. pabaigoje išleisti tokie filmai kaip „Atlantida. Prarastoji imperija“ (Atlantis: The Lost Empire), „Lobių planeta“ (Treasure Planet) ir „Misija karvės“ (Home on the Range) nesugebėjo pateisinti aukštų kino kritikų ir finansų analitikų lūkesčių, siejamų su nepaprastai sėkmingais dešimtmečio pradžioje sukurtais filmais. Tuo pat metu, didelis „Žaislų istorijos“ (Toy Story), pirmo animacinio filmo, sukurto naudojant tiktai kompiuteriu kurtą grafiką (CGI; dažniausiai būna 3D), pasisekimas davė pradžią naujai tendencijai industrijoje. Atsižvelgdama į komercinę „Pixar“ bei kitų kompanijų animacinių filmų, sukurtų naudojant CGI, sėkmę (ypač „Dreamworks“ sukurto „Šreko“ (Shrek), kuriame buvo daug pasišaipymų iš Katzenberg’o buvusios darbovietės ir jos vadovo), „Disney“ ėmė tikėti, kad CGI yra tai, ko nori publika, todėl, po „Misija karvės“ išleidimo, nutraukė tradicinės 2D animacijos kūrimą ir perėjo išskirtinai prie CGI technologijos, pradedant 2005 m. sukurtu filmu „Viščiukas Cypsius“ (Chicken Little).

Kilo vieši nesutarimai tarp animacijos padalinio darbuotojų ir vadovybės, taip pat tarp Michael Eisner ir Roy E. Disney. Roy atsistatydino iš direktorių tarybos 2003 m. palikdamas piktą laišką, kuriame kompaniją vadino „godžia ir bedvase“, pridėdamas, kad jo manymu, ji „visada ieško greitų pinigų“.[11] Vėliau, siekdamas išlaikyti kompanijos vientisumą ir pašalinti Eisner, jis įkūrė interneto svetainę SaveDisney.com.[12] Dėl neigiamos viešosios nuomonės, 2005 m. Eisner atsistatydino.

Eisner'į pakeitė Robert Iger. Vienas pirmųjų jo, kaip generalinio direktoriaus, darbų buvo teisių į pirmąjį sėkmingą Walt Disney animacinį filmą „Laimingasis triušis Osvaldas“ (Oswald the Lucky Rabbit) atgavimas iš „NBC Universal“. Po to, kai „Disney“ įsigijo „Pixar“ kompaniją 2006 m., „Pixar“ vykdantysis prodiuseris John Lasseter tapo vyriausiu kūrybiniu vadovu abiejose kompanijose. Jis atgaivino tradicinę (pieštą ranka) 2D animaciją pradedant 2009 m. filmu „Princesė ir varlius“ (The Princess and the Frog).

Televizinė animacija[taisyti | redaguoti kodą]

Po 30 metų atsisakymo kurti televizijai, „Disney“ galiausiai nusileido, kai Michael Eisner, kurio ankstesnė karjera buvo susijusi su TV, tapo vadovu. Pirmieji animaciniai TV filmai iš „Disney“, „The Wuzzles“ (rodė „CBS“) ir „Meškučiai Gummi“ (The Gummi Bears, rodė „NBC“), pasirodė 1985 m. rudenį. Skirtingai nuo standartinės praktikos, abiejų serijų kūrimui buvo skirti daug didesni už vidutinius biudžetai (buvo tikimasi atsipirkimo per serijų kartojimus), kurie leido panaudoti aukštesnės kokybės siužetus ir animaciją. „The Wuzzles“ buvo rodomas tik vieną sezoną, tačiau „Meškučiai Gummi“ turėjo ilgalaikį pasisekimą: serijos buvo rodomos šešis sezonus.

1987 m. TV animacijos padalinys pritaikė Carl’o Barks’o „Skrudžo MakDako“ komiksus televizijai, to rezultatas – didelio pasisekimo sulaukusios „Ančiukų istorijos“ (DuckTales). Ši sėkmė pagimdė 1990 m. kino teatruose rodytą filmą „Ančiukų istorijos. Filmas. Prarastosios lempos lobis“ (DuckTales the Movie: Treasure of the Lost Lamp) ir sąlygojo padidintas investicijas į susijusius animacinius filmus. Šių investicijų rezultatas buvo „Disney popietė“ (The Disney Afternoon), dviejų valandų televizijos programa, apjungusi tokius animacinius serialus kaip „Čipas ir Deilas skuba į pagalbą“ (Chip 'n' Dale Rescue Rangers), „TaleSpin“, „Tamsiasparnis ančiukas“ (Darkwing Duck), „Būrys Goof“ (Goof Troop), „Bonkersas“ (Bonkers) ir „Chimeros“ (Gargoyles). TV animacija į šeštadienio rytą sugrąžino daug personažų iš kino salių, įskaitant Mikę Pūkuotuką (Winnie the Pooh), „Mažąją undinėlę“ ir „Aladiną“.

Tęsiniai, išleisti tik video forma[taisyti | redaguoti kodą]

DisneyToon Studios“ buvo įkurta Paryžiuje vėlyvame devintajame dešimtmetyje su tikslu sukurti filmą „Ančiukų istorijos. Filmas. Prarastosios lempos lobis“, kuris studijos nebuvo laikomas animacinio „Disney“ „kanono“[13] dalimi. Tokia praktika, kai kanonui priklausantiems filmams sukurti ne kanoniniai tęsiniai, leidžiami „tiesiai į video“ (nerodomi kino teatruose) prasidėjo 1994 m., išleidus „Aladino“ tęsinį pavadinimu „Džafaro sugrįžimas“ (The Return of Jafar). Tai buvo senos studijos politikos – nekurti tęsinių animaciniams filmams (negaliojo gyvo veiksmo filmams) pasikeitimas; Walt Disney dažnai sakydavo (remdamasis sėkmingo 1933 m. animacinio filmo „Trys maži paršeliai“ (Three Little Pigs) tęsinių kūrimo patirtimi (kiekvienas tęsinys sulaukė vis mažiau susidomėjimo)), kad „tu negali aplenkti kiaulių kiaulėmis“ (you can’t top pigs with pigs)[14], pakartojimas be inovacijų yra neįdomus. Tačiau, dėl gerų video pardavimų, studija tęsė tokių filmų kūrimą nepaisydama neigiamos kritikų reakcijos; 2001 m. sukurtas filmas „Pelenė II: sapnų išsipildymas“ (Cinderella II: Dreams Come True) sulaukė reto nulio procentų įvertinimo populiarioje internetinėje apžvalgų svetainėje www.rottentomatoes.com[15]

Kai 2006 m. į kompaniją atėjo John Lasseter, ši praktika buvo panaikinta.[16][17]

„DisneyToon“ išleido keletą kanonui nepriklausančių filmų, kurie buvo rodomi kino teatruose, tarp jų „Gufio filmas“ (A Goofy Movie) ir „Tigro filmas“ (The Tigger Movie). Pastarasis atvedė į studiją brolius Sherman’us. Tai buvo pirmas pilnametražis „Disney“ filmas, kuriam jie kūrė muziką, nuo pat „Bedknobs and Broomsticks“ sukurto 1971 m.

Don Bluth[taisyti | redaguoti kodą]

Don Bluth kompanija bankrutavo du kartus: pirmą kartą, kaip „Don Bluth Productions“, kai nuviliantis filmo „NIMH paslaptis“ (The Secret of NIMH) pasirodymas sutapo su animatorių streiku; antrą kartą, kaip „Bluth Group“, po 1983-ųjų video žaidimų griūties, kai „Cinematronics“, mėgindami sumažinti nuostolius, pareikalavo sumokėti mokesčius ir autorinius atlyginimus, kurių bendra suma viršijo 3 mln. dolerių (6,71 mln. dabartinių dolerių) tuo metu, kai Bluth kompanija dirbo prie „Drakono irštvos“ (Dragon’s Lair), LaserDisc pavidalu išleisto animuoto arkadinio video žaidimo, tęsinio.

Bluth, su verslininko Morris Sullivan pagalba, įkūrė „Sullivan Bluth Studios“, o kino režisierius Steven Spielberg – ilgametis animacijos gerbėjas, kuris buvo suinteresuotas kino teatruose rodomos animacijos kūrimu – padėjo Bluth sukurti „Amerikos peliukai“ 1986 m. Filmas tapo hitu surinkusiu 47,48 mln. dolerių (101 mln. dabartinių dolerių).[18] Jo kūrimo metu, studija persikėlė į Airiją pasinaudodama valstybės teikiamomis mokesčių lengvatomis filmo kūrimui. Sekantis filmas „Priešistorinė žemė“ (The Land Before Time) buvo išleistas 1988 m. ir tapo dar didesniu hitu surinkusiu 48,1 mln. dolerių (94.5 mln. dabartinių dolerių)[19] bei davusiu pradžią dvylikai tęsinių (išleisti tik video formatu, nebuvo rodomi kino salėse) ir TV serijoms. Nei Bluth, nei Spielberg neprisidėjo prie „Priešistorinės žemės“ tęsinių kūrimo; Spielberg’as kūrė 1991 m. išleistą tęsinį „Amerikos peliukai. Faivelas traukia į Vakarus“ (An American Tail: Fievel Goes West) be Bluth pagalbos.

Siekdamas turėti daugiau kūrybinės laisvės, savo sekantį filmą, 1989 m. išleistą „Visi šunys patenka į rojų“ (All Dogs Go to Heaven)[20], Bluth’as kūrė be Spielberg’o pagalbos. Deja, filmas buvo pradėtas rodyti tą pačią dieną kaip ir „Mažoji undinėlė“ iš „Disney“, tačiau, nepaisant kuklaus pasirodymo kino salėse, filmas sulaukė didžiulio pasisekimo namų video rinkoje.[21]

Dešimtojo dešimtmečio pradžia buvo sunkus metas studijai; buvo išleisti keli, prastai kino salėse pasirodę, filmai. 1992 m. filmas „Rock-a-Doodle“ buvo pasmerktas kritikų ir ignoruotas publikos; jo prastas pasirodymas kino salėse (surinko 11,66 mln. dolerių arba 19,3 mln. dabartinių dolerių)[22] prisidėjo prie „Sullivan Bluth“ bankroto. Sekantis filmas, 1994 m. išleista „Coliukė“ (Thumbelina) pasirodė ne ką geriau, o „Trolis Centriniame parke“ (A Troll in Central Park), išleistas tais pačiais 1994 m., teatruose surinko tik 71,4 tūkst. dolerių, kai jo kūrimui buvo išleisti 23 mln. (112 tūkst. ir 36,1 mln. dabartinių dolerių).[23] Bluth su partneriu Gary Goldman pasitraukė iš 1995 m. išleisto filmo „Akmenukas ir pingvinas“ (The Pebble and the Penguin) kūrimo dėl nesutarimų su filmo platintoju „Metro-Goldwyn-Mayer“. Filmą kurti baigė studija iš Vengrijos (buvo likęs trečdalis), o Bluth ir Goldman neleido naudoti savo vardų tarp filmo kūrėjų.

„Sullivan Bluth Studios“ užsidarė 1995 m. Bluth ir Goldman grįžo į Jungtines Valstijas metais anksčiau aptarti pilnametražinės animacijos padalinio kūrimą su „20th Century Fox“; trys ankstesni šios studijos sukurti filmai „Paparčių slėnis: paskutinis tropikų miškas“ (FernGully: The Last Rainforest), „Kartą miške“ (Once Upon a Forest) ir gyvo veiksmo/animacijos pagrindu sukurtas „Knygų valdovas“ (The Pagemaster) patyrė nesėkmę. „Anastasijai“ (Anastasia), 1956 m. filmo su Ingrid Bergman muzikinis perdirbimas, sekėsi daug geriau nei bet kuriam Bluth’o filmui nuo „Visi šunys patenka į rojų“ laikų, tačiau 2000 m. išleistas „Titanas po Žemės žūties“ (Titan A.E.), kuris buvo labai skirtingas nuo ankstesnių Bluth’o kūrinių (mokslinė fantastika), patyrė nesėkmę. Greitai po to, „Fox“ uždarė savo animacijos studiją ir visą savo pilnametražinės animacijos kūrimą perkėlė į „Blue Sky Studios“.

Warner Bros.[taisyti | redaguoti kodą]

Po išsiskyrimo su Bluth‘u, Spielberg‘as atsigręžė į televizinę animaciją dirbdamas kartu su „Warner Bros studija“ atkuriant šios kompanijos animacijos padalinį, kurio septintajame dešimtmetyje buvo atsisakyta. Buvusių „Hanna-Barbera“ darbuotojų komanda, vadovaujama Tom Ruegger, įkūrė naują studiją „Warner Bros Animation“ tam, kad dienos šviesą išvystų „Mažųjų herojų nuotykiai“ (Tiny Toon Adventures), animacinės serijos sukurtos pagerbiant senosios „Warner Bros“ animacijos studijos, dar vadinamos „Termitų terasa“ (Termite Terrace), darbus. „Mažųjų herojų nuotykių“ populiarumas tarp jaunųjų TV žiūrovų dar kartą padarė studiją varžove animacinių filmų srityje. Po to sekė „Steven Spielberg Presents Animaniacs“ (dažnai tiesiog „Animaniacs“) ir susijusios serijos „Pinkis ir Makaulė“ (Pinky and the Brain). Šie animaciniai filmai ne tik atnešė naujų žiūrovų „Warner Bros“, bet ir patraukė vyresnių žiūrovų dėmesį. Vėliau sekė tokie „Warner Bros“, jau be Spielberg‘o, darbai kaip „Betmenas“ (Batman: The Animated Series). „Betmenas“ greitai sulaukė plataus pripažinimo dėl animacijos kokybės bei brandaus turinio ir įkvėpė sukurti pilnametražinį animacinį filmą. Kartu šios keturios serijos „Warner Bros“ studijai laimėjo 17 „Daytime Emmy“ apdovanojimų.

Kai dešimtajame dešimtmetyje pilnametražinė animacija iš „Disney“ suklestėjo, „Warner Bros“, be Spielberg‘o pagalbos, bandė tuo pasinaudoti išleisdami savo kurtus pilnametražinius animacinius filmus. Studijos filmai „Katės nešoka“ (Cats Don‘t Dance), „Stebuklingas kardas“ (Quest for Camelot) ir „Plieninis milžinas“ (The Iron Giant) nepriartėjo prie „Disney“ sėkmės, nors „Plieninis milžinas“ sulaukė puikaus kritikų įvertinimo ir tapo kultiniu. 2001 m. išleistas gyvo veiksmo/animacijos hibridas „Osmosas Džonsas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Bill Muray, buvo brangi komercinė nesėkmė,[24] tačiau pasirodymas namų video rinkoje buvo pakankamai sėkmingas tam, kad studijos TV animacijos padalinys išleistų trumpai gyvavusį serialą, pavadintą „Ozis ir Driksas“ (Ozzy and Drix).

Amžinai populiarūs „Beprotiškų melodijų“ („Looney Tunes“) herojai sugrįžo. Nepaisant nesuskaičiuojamų senųjų trumpų filmukų pakartojimų ir specialių rinkinių (bei keleto filmų sudarytų iš rinkinių), dešimtajame dešimtmetyje buvo sukurti nauji „Beprotiškų melodijų“ filmukai. Įkvėpta „Disney“ sukurto „Kas pakišo triušį Rodžerį“ ir visos serijos „Nike“ reklamų, kuriose pasirodė filmo personažai ir krepšinio superžvaigždė Michael Jordan, 1996 m. studija sukūrė gyvo veiksmo/animacijos hibridą „Kosminis krepšinis“ (Space Jam). Filmas sulaukė įvairios kritikų reakcijos, tačiau turėjo didžiulį komercinį pasisekimą.[25] Tačiau, kitas 2003 m. filmas, „Beprotiškos melodijos. Nuotykiai tęsiasi“ (Looney Tunes: Back in Action) sulaukė nesėkmės pasaulio kino teatruose, surinkęs tik apie du trečdalius iš kuriant išleistų 80 mln. dolerių.[26] (101 mln. dabartinių dolerių), bet sulaukė teigiamų kritikų atsiliepimų. Skirtingai nuo originalių filmukų, „Katinas ir kanarėlė“ (The Sylvester and Tweety Mysteries) bei „Mažosios Beprotiškos melodijos“ (Baby Looney Tunes), pirmiausiai buvo skirti jauniems vaikams, o „Superdidvyriai. Nuotykiai tęsiasi“ (Loonatics Unleashed) turėjo perkurtus personažus (prieštaringai įvertintas žingsnis) ir veiksmas vyko tolimoje ateityje.

Ralph Bakshi[taisyti | redaguoti kodą]

Ralph Bakshi, režisierius tokių industriją sudrebinusių animacinių filmų kaip „Katinas Fricas“ (Fritz the Cat) ir originalus „Žiedų valdovas“, sugrįžo prie animacijos po trumpos pertraukos devintojo dešimtmečio viduryje. 1985 m. jis, drauge su jaunu Kanadoje gimusiu ir augusiu animatoriumi John Kricfalusi, pradėjo kurti hibridinį gyvo veiksmo/animacijos muzikinį vaizdo klipą grupės „The Rolling Stones“ dainai „The Harlem Shuffle“, kuris buvo išleistas 1986 m. pradžioje.

Muzikinis klipas subūrė kūrėjų grupę „Bakshi Animation“ studijoje, kurios sekantis projektas buvo trumpai gyvavęs TV animacinis serialas „Galingasis peliukas. Nauji nuotykiai“ (Mighty Mouse: The New Adventures). Bakshi ir kompanija dirbo prie keleto kitų projektų vėlyvame devintajame dešimtmetyje, tačiau, jo didžiausias projektas, 1992 m. išleistas filmas (gyvo veiksmo/animacijos hibridas) „Šaunus pasaulis“ (Cool World), tapo kritikų pasmerkta komercine nesėkme.[27] 2005 m. Bakshi paskelbė, kad pradės dirbti prie kito pilnametražinio filmo „Paskutinės Coney salos dienos“ (Last Days of Coney Island), kurį kurs nepriklausomai ir savo lėšomis. 2008 m. Bakshi sustabdė filmo kūrimą.[28]

Užsakomoji animacija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinė amerikietiškosios animacijos pagausėjimo priežastis buvo galimybė užsakyti fizinį animacijos darbą pigesnėse Pietų ir Pietryčių Azijos studijose, to pasekmė – didesnis kadrų dažnis ir mažesnės išlaidos. Scenarijaus rašymas, personažų dizainas ir kadruotės buvo atliekama Amerikos biuruose. Tada kadruotės, lapai su personažų modeliais ir spalvų vadovai būdavo išsiunčiami į užsienį. Tokia sistema kartais sukeldavo problemas, kadangi galutinis produktas galėjo būti matomas tik parsiuntus baigtus darbus į Jungtines Valstijas.

Nors biudžetai tapo daug mažesne problema, užsienio studijos vis dar buvo pasirenkamos atskiriems epizodams ar scenoms, priklausomai nuo tuo metu turimų pinigų. To rezultatas – labai skirtinga epizodų kokybė. Tai buvo ypač pastebima tokiose serijose kaip „Chimeros“ ir „Betmenas“, kur personažai kartais buvo taip stipriai nukrypę nuo modelių, kad tekdavo perdaryti scenas.

Premjerinė licenzijuota animacija[taisyti | redaguoti kodą]

Senesni „Triušio Kvankos“ („Bugs Bunny“) ir „Popajaus“ filmukai nuklojo kelią tokiems premjerinės animacijos filmukams kaip „He-Man ir Visatos valdovai“ (He-Man and the Masters of the Universe), „Rembo. Laisvės jėga“ (Rambo: The Force of Freedom), „Griaustinio katės“ (ThunderCats), „Denis – grėsmė visuomenei“ (Dennis the Menace), „Mano mažasis ponis“ (My Little Pony), „Transformeriai“ (The Transformers), „Eilinis Džo“ (G.I. Joe), „Voltronas“ (Voltron), o taip pat ir kartojamiems „Skūbis Dū“ (Scooby Doo), „Garfildas ir draugai“ (Garfield and Friends), „Rožinė pantera“ (The Pink Panther) bei daugybei kitų.

1987 m. „The Walt Disney Company“ bandė sėkmę licenzijuojant; „Ančiukų istorijos“ pasirodė tų metų rudenį ir buvo parodyta 100 serijų. „Ančiukų istorijų“ sėkmė padėjo atsirasti „Čipas ir Deilas skuba į pagalbą“ serijoms 1989 m. Sekančiais metais, serijos buvo rodomos kartu, kaip „Disney“ popietė“ (The Disney Afternoon). 1991 m. „Disney“ pridėjo dar vieną valandą prie „popietės“; šis rinkinys buvo licenzijuojamas iki 1999 m.

Iš pradžių, licenzijuoti filmukai konkuravo su rodomais per nacionalines televizijas. Devintajame dešimtmetyje, nacionalinės televizijos rodė tik „Šeštadienio rytus“, nesudarydamos konkurencijos kitomis savaitės dienomis per vietinius nepriklausomus TV kanalus rodomiems licenzijuotiems rinkiniams, tačiau, apie 1990 m., „Fox“ ir „WB“ pradėjo rodyti animacinius rinkinius ir paprastų savaitės dienų popietėmis. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, licenzijomis besinaudojančios ir nacionalinės televizijos neteko didesnės dalies jaunų žiūrovų dėl suklestėjusių kabelinės TV kanalų vaikams, tokių kaip „Nickelodeon“, „Disney Channel“, „Cartoon Network“, kurie rodė vaikams skirtą turinį beveik bet kuriuo paros metu.

„Šeštadienio ryto” žlugimas[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo „Hanna-Barbera“ iki „Cartoon Network“[taisyti | redaguoti kodą]

Vėlyvasis devintasis ir dešimtasis dešimtmečiai buvo pažymėti didžiuliais šeštadienio ryto pasikeitimais. Šiuo metu, kadaise klestėjusi „Hanna-Barbera Productions“ buvo kamuojama keleto veiksnių. Visų pirma, dėl kitų studijų sukurtų šou, baigėsi jos dominavimas TV tinklų tvarkaraščiuose. Antra, kai „NBC“ nutraukė „Smurfų“ (The Smurfs) rodymą 1990 m., „Hanna-Barbera“ nebeturėjo nei vieno itin sėkmingo projekto eteryje. Galiausiai, kompanijos galimybės sėkmingai išnaudoti senesnius personažus, tokius kaip „Flinstounai“ ir „Skūbis Dū“, kuriant susijusius serialus, artėjo prie pabaigos, nors, 1990 m. sukurtas ir kino salėse pasirodęs, filmas „Džetsonų nuotykiai asteroide“ (Jetsons: The Movie) uždirbo 20 mln. dolerių (35,6 mln. dabartinių dolerių).[29] 1987 m. „Great American Insurance Company“ savininkas Carl Lindner jaunesnysis tapo stambiausiu akcininku motininėje „Hanna-Barbera“ kompanijoje „Taft Broadcasting“ ir pervadino ją „Great American Communications“.

1989 m., prodiuseris Tom Ruegger vadovavo masiniam darbuotojų iš „Hanna-Barbera“ išėjimui su tikslu atkurti „Warner Bros Animation“. Iš pradžių, studija gyveno pastovios uždarymo grėsmės šešėlyje.[30] Tačiau, vadovaujant Fred Seibert, nauja „Hanna-Barbera“ komanda (kurios tarpe buvo Seth MacFarlane, Butch Hartman ir Genndy Tartakovsky) sukūrė naujos kartos „Hanna-Barbera“ filmukus, tokius kaip „Deksterio laboratorija“ (Dexter’s Laboratory), „Džonis Bravo“ (Johnny Bravo), „Karvė ir viščiukas“ (Cow and Chicken), „Aš esu žebenkštis“ (I Am Weasel), „Super mergaitės“ (The Powerpuff Girls) ir „Bailusis šuo vardu Drąsa“ (Courage the Cowardly Dog). Šie filmukai buvo sukurti taip, kad patiktų ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, todėl turėjo daug „suaugusiųjų humoro“ elementų, tokių kaip nuorodos į populiariąją kultūrą ir paslėptų seksualinių užuominų.

„Great American“ norėjo pasitraukti iš pramogų verslo, todėl „Hanna-Barbera“ buvo parduota „Turner Broadcasting System“ kompanijai 1991 m. Ted Turner yra pareiškęs, kad jam svarbiausia buvo teisės į studijos kūrinių katalogą; kai 1992 m. spalio 1 d. buvo pradėtas rodyti „Cartoon Network“ kanalas, „Hanna-Barbera“ kurti filmukai (nauji ir seni) pasiekė naują auditoriją. „Time Warner“ įsigijo „Turner“ kompaniją 1996 m. ir paveldėjo teises į visą „Hanna-Barbera“ kūrybą. Tai leido „Cartoon Network“ pradėti rodyti ir klasikinius „Looney Tunes“ filmukus. Originalaus formato „Cartoon Network“ sėkmė lėmė, kad senųjų „Hanna-Barbera“ ir „Looney Tunes“ filmukų kartojimai buvo perkelti į dukterinį „Boomerang“ kanalą.

1997 m. Fred Seibert paliko „Hanna-Barbera“ ir įkūrė savo studiją „Frederator Studios“.[31] 1998 m. „Hanna-Barbera“ persikėlė į tą patį pastatą kaip ir „Warner Bros Animation“; „Hanna-Barbera“ vardas buvo baigtas naudoti 2001 m. mirus William Hanna. Dabar „Cartoon Network Studios“ valdo visą originalią animaciją priklausančią šiam tinklui.

Nickelodeon[taisyti | redaguoti kodą]

1991 m. „Nickelodeon“ pristatė „Reno ir Stimpio šou“ (The Ren and Stimpy Show). „Renas ir Stimpis“ buvo laukinės ir neįprastos serijos, kurios pažeidė visas šeštadienio ryto filmukų taisykles (vulgarūs juokeliai, seksualinės užuominos, žiaurumas) ir teikė pirmenybę visas ribas peržengiančiam trumpų „Auksinio Amžiaus“ laikotarpio (1928 m. – 7 dešimtmečio pradžia) filmukų stiliui. Serijų kūrėjui John Kricfalusi (globojamas Ralph’o Bakshi) didžiausią įtaką padarė klasikiniai Bob Clampett darbai. Nepaisant populiarumo, serijas kamavo vėlavimai ir cenzūravimo kovos su „Nickelodeon“ kanalu, kuris 1992 m. Kricfalusi atleido. Serijos buvo rodomos iki 1996 m. ir kuriamos tinklo valdomos „Games Animation“ kompanijos, nors daug animatorių pasitraukė kartu su Kricfalusi. 2003 metais „TNN“ atgaivino serijas „rizikingesne forma“, suteikdami Kricfalusi daugiau kūrybinės laisvės, tačiau sukurta tebuvo 10 epizodų. „Nickelodeon“ sukūrė tokias sėkmingas animacines serijas kaip „Dagas“ (Doug), „Pramuštgalviai“ (Rugrats), „Modernus Roko gyvenimas“ (Rocko’s Modern Life), „Ei, Arnoldai!“ (Hey Arnold!), „Padaužos bebriukai“ (The Angry Beavers), „Katašunis“ (CatDog), „Kempiniukas Plačiakelnis“ (SpongeBob SquarePants), „Keista šeimynėlė“ (The Fairly OddParents) ir „Avataras. Paskutinis oro valdovas“ (Avatar: The Last Airbender). Daugelis davė pradžią sėkmingiems kino filmams, ypač „Pramuštgalviai“ (3 filmai), „Kempiniukas Plačiakelnis“ (1 kino filmas ir keletas TV filmų) bei „Avataras. Paskutinis oro valdovas“ (TV filmas ir vaidybinis filmas).

Kiti kabeliniai kanalai[taisyti | redaguoti kodą]

Disney Channel“ persikėlė iš mokamos į paprastą kabelinę televiziją vėlyvame dešimtajame dešimtmetyje ir išleido visą eilę sėkmingų animacinių projektų, tokių kaip „Išdidžių šeima“ (The Proud Family) ir „Kim. Viskas įmanoma“ (Kim Possible). Maždaug tuo pat metu, buvo sukurtas „Toon Disney“, specialiai animacijai skirtas kanalas (vėliau jį pakeitė „Disney XD“).

„Nickelodeon“, „Disney Channel“ ir „Cartoon Network“ kanalai tapo tokiais populiariais kabelinėje televizijoje, kad galėjo konkuruoti su belaidžiais TV tinklais.

Belaidžiai tinklai[taisyti | redaguoti kodą]

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, „Didžiajam trejetui“ priklausantys tinklai (ABC, NBC ir CBS) jau nebebuvo oligopolija (rinkos santykių atvejis, kuomet pardavėjų ar paslaugų siūlytojų skaičius nėra pakankamas teisingai konkurencijai). 1990 m., jaunas „Fox“ tinklas pradėjo rodyti rinkinį vaikams „Fox Kids“ darbo dienomis ir šeštadieniais. „WB“ su savo vaikams skirtu rinkiniu, išleistu greitai po 1995 m. atsidarymo, padidino konkurenciją dar labiau.

Kai „NBC“ palygino vaidybinio serialo jaunimui „Pagaliau skambutis!“ (Saved by the Bell) pasisekimą su savų sėkmingų animacinių filmų trūkumu, jie atsisakė animacinių filmų 1992 m. ir, vietoje to, susikoncentravo prie vaidybinių laidų paaugliams su savo šeštadienio ryto „TNBC“ rinkiniu. „ABC“ buvo nupirkta „Disney“ kompanijos 1995 m. ir „Disney“ pakeitė „ABC“ šeštadienio tvarkaraštį patalpindami į jį „Disney“ animacinių filmų serijas, kurių rinkinys buvo pavadintas „Vieną šeštadienio rytą“ (One Saturday Morning). „CBS“ paprasčiausiai nesugebėjo sukurti nei vieno naujo sėkmingo projekto po to, kai devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje šeštadienio rytais buvo rodomi tokie didelės sėkmės sulaukę projektai, kaip „Mapetų vaikai“ (Muppet Babies), „Mutantai vėžliukai nindzės“ (Teenage Mutant Ninja Turtles) bei „Garfildas ir draugai“. Kai „CBS“ buvo nupirkta „Viacom“ kompanijos, kuri taip pat buvo „Nickelodeon“ savininkė, „Viacom“ paprasčiausiai pradėjo rodyti didelę dalį „Nick Jr.“ („Nick Jr.“ – programų vaikams (iki 5 m.) rinkinys, rodytas darbo dienomis „Nickelodeon“ kanalu, paprastai tarp 7:00 ir 15:00) laidų per „CBS“ pridėdama „CBS“ šeštadieninę rytinių naujienų laidą „Ryto šou“ (The Early Show).

Ilgamečių „Judėjimo už vaikų televiziją“ (Action for Children’s television) ir kitų aktyvistų pastangų, nukreiptų prieš laidas, kurios, jų manymu, panaikino liniją tarp pramogos ir reklamos, dėka 1990 m. buvo priimtas „Vaikų televizijos aktas“ (Children’s Television Act). Nuo 1996 m. jo įgyvendinimo yra griežtai laikomasi. „Federal Communications Commission“ pradėjo reikalauti trijų valandų per savaitę, skirtų mokomosioms ir informacinėms laidoms vaikams, kurios būtų rodomos tuo metu, kada jie nemiega. Kadangi, reikalaujamos trys valandos buvo „nepasiekiamos“ plačiajai auditorijai skirtoms laidoms, tinklai pasirinko jų rodymui šeštadienio rytus, kada vaikai jau ir taip žiūrėjo TV. To pasekmėje, beveik kiekviena šeštadienio ryto laida privalėjo turėti tam tikrą kiekį mokomosios medžiagos. „Fox“ ir „WB“ sprendė šią problemą vieną darbo dieną rodydami valandos trukmės vaikams skirtą laidų rinkinį vietoje rytinių naujienų, bet dabar šių rinkinių nebeliko (išimtis – „PBS“, kuris (nuo 2010 m.) darbo dienomis rodo didelius laidų rinkinius vaikams). Nepaisant to, dešimtajame dešimtmetyje vis dar buvo keletas žaislais paremtų programų vaikams, tarp kurių derėtų išskirti tokias kaip vaidybinis serialas „Galingieji reindžeriai“ (Power Rangers) ir anime serijos „Pokemonai“.

Kabeliniai tinklai nebuvo šių (ar daugumos kitų) „FCC“ reikalavimų subjektais, kas leido jiems turėti didesnę rodomo turinio pasirinkimo laisvę lyginant su belaidžiais tinklais.

Suaugusiems skirta animacija[taisyti | redaguoti kodą]

Dešimtasis dešimtmetis buvo nauja pradžia suaugusiems skirtai animacijai, po daugiau nei dešimtmetį užsitęsusio dėmesio trūkumo šiai krypčiai.

„Simpsonai“ ir „Fox“[taisyti | redaguoti kodą]

1987 m. debiutavo „Simpsonai“ kaip trumpa animacinė „The Tracey Ullman Show“ dalis. 1989 m. Matt Groening kūrinys gavo savo pusvalandžio trukmės serijas, pirmąsias animacines serijas po „Flinstounų“, rodomas geriausiu laiku. Nepaisant to, kad 70 % pirmojo epizodo animacijos reikėjo perdaryti, ko pasekmėje serijų premjera trimis mėnesiais vėlavo, jos tapo vienomis pirmųjų didžiulės sėkmės sulaukusių serijų rodomų per jauną „Fox“ tinklą. „Simpsonai“ sukėlė sensaciją, įžengė į populiariąją kultūrą ir sulaukė plataus pripažinimo už savo satyrinį požiūrį į JAV kultūrą, šeimas, visuomenę ir žmogų.

Serijos laimėjo daugybę apdovanojimų, tarp jų 24 „Emmy“, 26 „Annie“ ir vieną „Peabody“. „TIME“ žurnalo 1999 m. gruodžio 31d. laida „Simpsonus“ pavadino geriausiomis XX a. TV serijomis. Filmo versija surinko daugiau kaip 500 mln. dolerių pasaulyje.[32] 2009 m. vasario 26 d. „Fox“ pratęsė „Simpsonus“ dar dvejiems metams, „…kas įtvirtins juos kaip ilgiausiai gyvuojantį TV serialą, rodomą geriausiu laiku“. „[33] 21-as sezonas prasidėjo 2009 m. rugsėjo 27 d., sumušdamas 20 sezonų rekordą, kuriuo buvo dalintasi su vesternu „Ginklo dūmai“ (Gunsmoke).[33]

„Simpsonų“ sėkmė lėmė tai, kad „Fox“ pradėjo kurti kitus suaugusiems skirtus animacinius serialus, tarp jų „Karalius Hilas“ (King of the Hill), sukurta Mike Judge), „Futurama“ (sukurta Groening), „Šeimos bičas“ (sukurta Seth MacFarlane), „Amerikietiškas tėtis!“ (American Dad!, taip pat sukurta MacFarlane) ir „Klyvlendo šou“ (The Cleveland Show, taip pat sukurta MacFarlane). „Karalius Hilas“ iš karto sulaukė sėkmės ir buvo rodomas 13 sezonų. „Futurama“ ir „Šeimos bičas“ buvo nutraukti, tačiau, po gerų DVD pardavimų ir pakartojimų įvertinimų, abu serialai sugrįžo į TV: „Šeimos bičas“ į „Fox“, „Futurama“ į „Comedy Central“.[34]

Spike’as ir Mike’as[taisyti | redaguoti kodą]

Šalia pagrindinio animacijos atgimimo dešimtajame dešimtmetyje atsirado keistesnis ir daugiau eksperimentinis judėjimas. 1989 m. trumpų animacinių filmų festivalis, pradžioje įsikūręs San Diege, suorganizuotas Craig „Spike“ Decker ir Mike Gribble (žinomų kaip „Spike and Mike“), pradėjo rodyti trumpų animacinių filmų kolekciją. Žinomas kaip „Klasikinis animacijos festivalis“ (Classic Festival of Animation), jis buvo rodomas įvairiuose renginiuose (teatruose ir ne tik) visoje šalyje.

Rodomų rinkinių pagrindu buvo „Oskaru“ nominuoti trumpi, studentų iš Kalifornijos Menų instituto (California Institute of the Arts), filmukai ir eksperimentiniai darbai finansuojami Nacionalinės Kanados kino tarybos (National Film Board of Canada). Ankstyvieji festivaliai įtraukė John Lasseter, Nick Park, Mike Judge ir Craig McCracken darbus. Judge’o kūrinyje „Varlės beisbolas“ (Frog Baseball) pirmą kartą pasirodė jo neišmanėliai personažai Byvis ir Tešlagalvis (Beavis and Butt-head), o McCracken’o trumpas kūrinys „Šauniosios mergaitės keblioje situacijoje“ (The Whoopass Girls in A Sticky Situation) pristatė tris super mergaites, kurios vėliau tapo žinomos kaip „Galingosios mergaitės“ (The Powerpuff Girls).

Festivalis palaipsniui virto į filmų programą pavadintą „Spaiko ir Maiko nesveikas ir beprotiškas animacijos festivalis“ (Spike and Mike’s Sick and Twisted Festival of Animation), pogrindinį suaugusiųjų humoro ir susijusių temų judėjimą.

„Cartoon Network“ ir „Adult Swim“[taisyti | redaguoti kodą]

1994 m. Jungtinių Valstijų kabelinės TV tinklas „Cartoon Network“ patvirtino naujas serijas pavadintas „Kosmoso vaiduoklis. Per visą visatą“ (Space Ghost: Coast to Coast). Išskirtinai postmodernistinio atspalvio šou buvo sumaišoma gyvo veiksmo interviu su įžymybėmis ir animacija iš klasikinio „Kosmoso vaiduoklio“ (Space Ghost). Tai buvo pradžia dabar įprastos praktikos naudoti senus „Hanna-Barbera“ animacinius personažus naujoje produkcijoje, tokioje kaip siurrealistinė „Jūros laboratorija 2021“ (Sealab 2021), paremta trumpai aštuntojo dešimtmečio pradžioje gyvavusiu animaciniu filmu su aplinkosaugos atspalviu „Jūros laboratorija 2020“ (Sealab 2020). „Harvey Birdmanas. Advokatas“ (Harvey Birdman, Attorney at Law) buvo apie blankų superherojų Birdmaną, kuris iš pradžių buvo „Birdmano ir Galaktikos Trijulės“ (Birdman and the Galaxy Trio) žvaigžde, o vėliau tapo advokatu. Jo klientai, kaip ir dauguma kitų personažų, buvo sukurti iš senų „Hanna-Barbera“ personažų.

„Adult Swim“, programos blokas, skirtas suaugusiųjų animacijai ir prasidedantis po geriausio laiko, pasirodė per „Cartoon Network“ 2001 m. Iš pradžių rodytas tik sekmadienio naktimis, nuo 2011 m. sausio 3 d. „Adult Swim“ yra rodomas kiekvieną naktį iki 6:00 Rytų laiku. Animacinis serialas, sukurtas išskirtinai „Adult Swim“ apima „Brako šou“ (The Brak Show), „Kovotojai prieš alkį“ (Aqua Teen Hunger Force), „Jūros laboratorija 2021“, „Harvey Birdmanas. Advokatas.“, „Broliai Venturiai“ (The Venture Bros), „Puikūs plaukai amžinai“ (Perfect Hair Forever), „Strokeris ir Hūpas“ (Stroker and Hoop), „Tomas eina pas merą“ (Tom Goes to the Mayor), „Viščiukas robotas“ (Robot Chicken) ir „Metalocalypse“. Šalia animacinių komedijų, „Adult Swim“ taip pat rodo populiarius anime (japoniška animacija) serialus, tokius kaip „Kaubojus Bibopas“ (Cowboy Bebop), „Ghost in the Shell“ (legendinės serijos (įtakojusios „Matricą“), „Eureka septyni“ (Eureka Seven), „Metalinis alchemikas. Brolybė“ (Full Metal Alchemist Brotherhood, „Bleach“ ir „InuYasha“.

Kiti animaciniai filmai suaugusiems[taisyti | redaguoti kodą]

Kiti TV tinklai taip pat eksperimentavo su suaugusiems skirta animacija. MTV sukūrė keletą sėkmingų animacinių serialų (visų pirma savo jaunų suaugusiųjų auditorijai), tokių kaip „Liquid Television“, „Broliai Gruntai“ (The Brothers Grunt), „Æon Flux“, „Byvis ir Tešlagalvis“ (ir su juo susijęs serialas „Daria“) bei „Žvaigždžių kovos“ (Celebrity Deathmatch). „USA Network“ sukurtas serialas „Duckman“, kuriame pagrindinį personažą įgarsino Jason Alexander, tapo kultiniu.

Kitas sėkmingas suaugusiems skirtas animacinis serialas buvo „Comedy Central“ kanalo rodytas „Pietų parkas“, kuris prasidėjo 1995 m. su trumpu filmuku „Kalėdų dvasia“ (The Spirit of Christmas). Kaip ir „Simpsonai“, „Byvis ir Tešlagalvis“ bei „Pietų parkas“ sulaukė kino filmų: „Byvis ir Tešlagalvis daro Ameriką“ (Beavis and Butt-head Do America) ir „Pietų parkas. Didesnis, ilgesnis ir nesutrumpintas“ (South Park: Bigger, Longer and Uncut).

Kompiuterinės animacijos iškilimas[taisyti | redaguoti kodą]

Dešimtajame dešimtmetyje itin sparčiai (eksponentiškai) augo kompiuterinės grafikos CGI naudojimas tiek animacijoje, tiek ir kuriant specialiuosius efektus vaidybiniuose kūriniuose, kas leido kompiuteriu parengtiems vaizdams dominuoti abiejose srityse. Ši nauja animacijos forma greitai pradėjo dominuoti Holivudo specialiuosiuose efektuose; tokie filmai kaip „Terminatorius 2: paskutinio teismo diena“ ir „Juros periodo parkas“ turėjo „Oskaro“ apdovanojimu įvertintus specialiuosius efektus, kurių sukūrimui buvo plačiai naudojama kompiuterinė grafika (CGI). Po dešimtmečiais trukusio egzistavimo kaip susijusių-bet-atskirų industrijų, takoskyra tarp „animacijos“ ir „specialiųjų efektų“ išnyko išpopuliarėjus kompiuteriniams specialiesiems efektams; kompiuteriu atlikti filmų patobulinimai Holivude tapo natūraliu (ir dažnai nepastebimu) reiškiniu. „Oskaro“ apdovanojimą pelniusiame filme „Forestas Gampas“ (1994 m.) buvo plačiai naudojami kompiuteriniai specialieji efektai tam, kad sukurti iliuziją, jog Tom Hanks spaudžia ranką prezidentui John F. Kennedy ir Lyndon B. Johnson, taip pat įtikinamai parodyti Gary Sinise kaip invalidą amputuotomis galūnėmis. Filmas laimėjo „Oskaro“ apdovanojimą už specialiuosius efektus. Filme „Titanikas“ kompiuteriniai efektai buvo naudojami beveik visose trijų valandų filmo scenose; vienas iš 11 filmo gautų „Oskaro“ apdovanojimų buvo už specialiuosius efektus.

Nepaisant to, kad „Disney“ sukūrė filmą „Tron“, kuris plačiai maišė gyvą veiksmą, tradicinę animaciją ir „CGI“, 1982 m. ir pirmą kartą panaudojo „CAPS“ sistemą skirtą tradicinei animacijai patobulinti 1990 m. sukurtame filme „Gelbėtojai Australijoje“, visiškai kompiuteriu sukurtas pilnametražis filmas dar nebuvo išleistas. 1995 m., „Disney“ bendradarbiavo su „Pixar“ kuriant „Žaislų istoriją“, pirmą pilnametražinį filmą sukurtą naudojant tiktai kompiuterinę grafiką („CGI“). Filmas turėjo tokį didžiulį pasisekimą, kad kitos studijos pradėjo galvoti apie savo „CGI“ filmų kūrimą.

Kompiuterinė animacija taip pat pradėjo veržtis ir į televiziją. Šeštadienio ryto animacinės serijos „ReBoot“ tapo kultinėmis tarp suaugusiųjų; tai buvo pirmosios iš visos eilės animacinių serijų, sukurtų naudojant „CGI“, tame tarpe „Žvėrių karai“ (Beast Wars), „Karo planetos“ (War Planets) ir „Roughnecke“. Kompiuterinės animacijos kokybė ženkliai gerėjo su kiekvienu nauju serialu. Daug vaidybinių TV serialų (ypač mokslinės fantastikos TV serialų, tokių kaip „Babilonas 5“ (Babylon 5) daug investavo į „CGI“ produkciją, sukurdami iki tol neįmanomus specialiuosius efektus už palyginti žemą kainą.

„Pixar“[taisyti | redaguoti kodą]

Populiariausiu ir daugiausiai sėkmės sulaukusiu „CGI“ varžybų dalyviu tapo „Pixar“. Įkurta George Lucas kompanijos „Lucasfilm“ 1979 m. kaip specialiųjų efektų komanda, ji buvo parduota vienam iš „Apple Computer“ įkūrėjų Steve Jobs 1986 m. dėl finansinių Lucas problemų susijusių su filmo „Antinas Hovardas“ (Howard the Duck) nesėkme. Tuo metu, kompanija daugiausiai užsiėmė kompiuterinės animacijos įrangos kūrimu, bet tapo žinoma sukūrusi tokius pripažinimo sulaukusius trumpametražinius „CGI“ filmus kaip „Alavinis žaislas“ (Tin Toy), kuris laimėjo „Oskaro“ apdovanojimą.

Kai kompanija susidūrė su finansiniais sunkumais, ji pradėjo kurti TV reklamas; taip pat sudarė pilnametražinių filmų kūrimo sutartį su „Walt Disney Company“. Pirmas tokių filmų, 1995 m. sukurta „Žaislų istorija“, turėjo didžiulį pasisekimą, nutiesusį kelią filmų „Iš vabalų gyvenimo“ (A Bug’s Life) ir „Žaislų istorija 2“ (Toy Story 2) sėkmei.

„Pixar“ sėkmė tęsėsi su tokiais filmais kaip „Monstrų biuras“ (Monsters Inc.), „Žuviukas Nemo“ (Finding Nemo), „Nerealieji“ (The Incredibles), „Ratai“ (Cars), „La troškinys“ (Ratatouille), „WALL-E. Šiukšlių princo istorija“ (WALL-E), „Aukštyn“ ir „Žaislų istorija 3“, kurie visi sulaukė puikių kritikų įvertinimų, atnešė didžiulius pelnus, gavo apdovanojimus ir užtemdė atskirai „Disney“ studijos sukurtus filmus. Tačiau, „Ratai 2“ (2011 m.) nutraukė šią sėkmių virtinę: nuvylė kritikus ir nepateisino finansinių lūkesčių. „Disney“ sukūrė „CGI“ vaidybinį hibridą be „Pixar“ pagalbos („Dinozauras“ (Dinosaur), bet filmas sulaukė skirtingos reakcijos, nors ir buvo finansiškai sėkmingas. Vėlesniais Michael Eisner vadovavimo metais, trintis tarp „Disney“ ir „Pixar“ pasiekė tokį lygį, kad „Pixar“ svarstė kito partnerio galimybę, kai nebuvo pasiekta susitarimo dėl pelno dalinimosi.[35] Kai Eisner pasitraukė 2005 m., jo įpėdinis, Robert Iger, nupirko „Pixar“ sudaręs akcijų sandėrį už 7,4 mlrd. dolerių (8,81 mlrd. dabartinių dolerių), kuris pavertė Steve Jobs didžiausiu privačiu „Disney“ akcininku.[36] Po susijungimo, John Lasseter iš „Pixar“ užėmė vyriausio kūrybinio vadovo pareigas ir tapo atsakingu už visų naujų animacinių filmų išleidimą susijungusioje kompanijoje.

Dreamworks[taisyti | redaguoti kodą]

Kada Jeffrey Katzenberg paliko „Disney“ ir tapo Steven Spielberg ir David Geffen partneriu naujoje studijoje „DreamWorks“, studija natūraliai tapo suinteresuota animacija. Jos pirmas filmas „Skruzdėliukas Z“ (Antz) nesulaukė tokios sėkmės kaip „Disney-Pixar“ kūriniai. Tačiau, „DreamWorks“ sulaukė sėkmės pradėję bendradarbiauti su Anglijos stop kadro animacijos studija „Aardman Animations“ ir sukūrę tokius filmus kaip „Viščiukų maištas“ (Chicken Run) 2000 m. ir „Oskaro“ apdovanojimą pelniusį „Volisas ir Gromitas: kiškiolakio prakeiksmas“ (Wallace and Gromit: The Curse of the Were-Rabbit) 2006 m.

Be to, „DreamWorks“ galiausiai sulaukė asmeninės sėkmės 2001 m. su kompiuterinės animacijos pilnametražiniu filmu „Šrekas“, kuris sulaukė ypač didelės sėkmės kinuose ir nustelbė tos vasaros „Disney“ kūrinį „Atlantida“ (Atlantis). „Šrekas“ įtvirtino „DreamWorks“ kaip pirmą rimtą „Disney“ studijos konkurentą pilnametražinių animacinių filmų srityje. „DreamWorks“ komercinė sėkmė tęsėsi su trimis „Šreko“ tęsiniais ir tokiais filmais kaip „Visa tiesa apie ryklį“ (Shark Tale), „Madagaskaras“, „Anapus tvoros“ (Over the Hedge), „Bitės filmas“ (Bee Movie), „Kung Fu Panda“, „Monstrai prieš ateivius“ (Monsters vs. Aliens) ir „Kaip prisijaukinti slibiną“ (How to Train Your Dragon). Galiausiai, „DreamWorks Animation“ atsiskyrė nuo motininės kompanijos.

Nepriklausomi kūrėjai ir kiti[taisyti | redaguoti kodą]

Kitos studijos bandė patekti į „CGI“ rinką. Po nutrauktų santykių su Don Bluth, „20th Century Fox“, 2002 m. pradžioje, išleido ypač sėkmingą pilnametražinį animacinį filmą, kurtą su „CGI“ technologija, pavadinimu „Ledynmetis“ (Ice Age). Tai pačiais 2002 m., „Paramount“ išleido filmą „Džimis Neutronas. Genialus berniukas“ (Jimmy Neutron: Boy Genius), 2005 m. „TWC“ išleido filmą „Kriminalinė raudonkepuraitės istorija“ (Hoodwinked!), o 2006 m. „Columbia Pictures“ sukūrė filmą „Medžioklės sezonas atidarytas!“ (Open Season). „Warner Brothers“ didelės sėkmės sulaukė 2006 m. su „Oskarą“ laimėjusiu pilnametražiniu filmu „Linksmosios pėdutės“ (Happy Feet), o štai „Universal Studios“ po keleto bandymų tapti pilnaverčiu rinkos dalyviu, galiausiai pasiekė tikslą su 2010 m. filmu „Bjaurusis Aš“ (Despicable Me).

Nepaisant visos sėkmės, kompiuterinė animacija vis dar remiasi animaciniais ir stilizuotais personažais. 2001 m. buvo pirmas bandymas sukurti visiškai animuotą pasaulį naudojant fotorealistinius žmonių personažus: filmas „Fantazijos viršūnė: Sudvasintieji“ (Final Fantasy: The Spirits Within) sulaukė palankios kritikų reakcijos, deja, kino teatruose sekėsi prastai (surinkti 85 mln., tačiau buvo išleisti 137 mln. dolerių (brangiausias visų laikų filmas, sukurta pagal kompiuterinį žaidimą)).

CGI specialiųjų efektų panaudojimas vaidybiniuose filmuose išsiplėtė iki tiek, kad George Lucas savo 2002 m. filmą „Žvaigždžių karai: epizodas II - klonų ataka“ laikė visų pirma animaciniu filmu, kuriame buvo panaudoti gyvi aktoriai. Didėjantis skaičius šeimyninių filmų pradėjo naudoti visiškai kompiuteriu sukurtus personažus, kurie bendravo su gyvais aktoriais, kaip Jar-Jar Binks’as filme „Žvaigždžių karai: epizodas I - pavojaus šešėlis“, Golumas filme „Žiedų Valdovas: dvi tvirtovės“ ir pagrindinis filmo „Milžinas Halkas“ (Hulk) personažas. Nepaisant to, kad kompiuteriu kurti personažai tapo priimtini kino mėgėjams, iki šiol dar neatsirado visiškai animuoto filmo, kuriame vaidintų virtualūs žmogiškieji aktoriai (synthespians).

Interneto iškilimas ir „Flash“ animacija[taisyti | redaguoti kodą]

Vėlyvajame dešimtajame dešimtmetyje iškilo Flash animacija – animaciniai filmai sukurti naudojant „Adobe Flash“ animacijos programą, kuri buvo platinama Internetu.[37] Terminas „Flash animacija“ nusako ne tik bylos formatą, bet ir konkretų judėjimo ir vaizdinį stilių, kuris daug kur laikomos paprastu arba neapdailintu. Šiuo metu, yra daug TV serialų sukurtų naudojant „Flash“ animaciją, nesuskaičiuojama daugybė „Flash“ animacijos TV reklamų, o taip pat ir apdovanojimus pelniusių trumpų internetinių filmukų.

Keletas populiarių „Flash“ animacijos filmukų: „Joe Cartoons“, „Vyblas ir Bobas“ (Weebl and Bob), „Laimingi medžių draugai“ (Happy Tree Friends), „Homestar Runner“, „Brackenwood“, „Fyndsų sukūrimas“ (Making Fiends) ir „Salotų pirštai“ (Salad Fingers).

Tradicinės animacijos nuosmukis[taisyti | redaguoti kodą]

Nepaisant kino salėse sėkmės sulaukusio „Disney“ filmo „Lilo ir Stičas“, daug reklamuotos „Lobių planetos“ nesėkmė, atrodo, užtikrino rimtus „Disney“ animacijos studijos pasikeitimus. 2004 metais „Disney“ pranešė, kad išleidžia savo paskutinį tradicinės animacijos filmą pavadintą „Misija karvės“. Filmas sulaukė įvairių įvertinimų ir neturėjo pasisekimo kino salėse.

Tais pačiais metais buvo išleistas vaidybinis filmas „Padangių kapitonas ir ateities pasaulis“ (Sky Captain and the World of Tomorrow). Jis buvo išskirtinis tuo, kad visas buvo nufilmuotas prieš „mėlyną ekraną“, fonas buvo pilnai sukurtas kompiuteriu ir tiktai aktoriai, bei kai kuri butaforija, buvo tikri. Roberto Zemeckio filmas „Svajonių traukinys“ (The Polar Express), kuriame net penkis vaidmenis atliko Tom Hanks, buvo pilnai kompiuterinė animacija, tačiau naudojo judesių fiksavimo technologiją charakterių animavimui. Po „Svajonių traukinio“ sekė dar du Zemeckio filmai naudoję šią technologiją: „Beovulfas“ (Beowulf) ir „Disney“ „Kalėdų giesmė“ (A Christmas Carol).

Tačiau, 2009 m. išleisti filmai „Princesė ir varlius“ ir „Kelso abatijos paslaptis“ (The Secret of Kells) buvo nominuoti „Oskaro“ apdovanojimui ir ženklino atgijusį susidomėjimą tradicine animacija. Tais pačiais metais, „Koralaina ir slaptas pasaulis“ (Coraline) ir Wes Anderson „Šaunusis ponas Lapinas“ (Fantastic Mr. Fox) (abu filmai buvo nominuoti „Oskaro“ apdovanojimui) atnaujino susidomėjimą stop kadro animacija.

Animacijos apdovanojimai[taisyti | redaguoti kodą]

Įvertinimas „Oskaro“ apdovanojimais[taisyti | redaguoti kodą]

Istoriškai, nepaisant „Geriausios trumpos animuotos temos“ (Best Animated Short Subject) kategorijos, animaciniai pilnametražiniai filmai retai sulaukdavo didesnio pripažinimo per „Oskaro“ apdovanojimus kam nors kitam nei muzikiniam takeliui. Neturinti precedento „Disney“ filmo „Gražuolė ir pabaisa“ „Geriausio filmo“ nominacija ir penki kiti apdovanojimai sulaužė tradiciją, nors filmas laimėjo tik du „Oskaro“ apdovanojimus už muzikinį takelį. XXI a. pradžioje, animacija tapo taip plačiai pripažįstama, kad 2001 metais, JAV Kino meno ir mokslo akademija (Academy of Motion Picture Arts and Sciences) pristatė naują „Oskaro“ apdovanojimą „Geriausias pilnametražinis animacinis filmas“.

Visi trys pretendentai į pirmąjį apdovanojimą buvo kurti „CGI“ technologija: „Šrekas“ iš „DreamWorks“, „Monstrų biuras“ iš „Disney“ ir „Pixar“, „Džimis Neutronas. Genialus berniukas“ iš „Nickelodeon“ ir „Paramount“. Tais metais, apdovanojimas atiteko „Šrekui“. Tais metais dėl šio apdovanojimo taip pat kovojo (tačiau nepateko tarp geriausių) tokie filmai kaip suaugusiems skirtas ir didelio pripažinimo sulaukęs „Pabusti gyvenimui“ (Waking Life) ir fotorealistinis „CGI“ filmas „Fantazijos viršūnė: Sudvasintieji“.

Hayao Miyazaki sukurtas ir kritikų pripažintas filmas „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ (Spirited Away) laimėjo „Oskaro“ apdovanojimą 2002 m. „Disney/Pixar“ sukurtas „Žuviukas Nemo“ laimėjo 2003 m. apdovanojimą, nugalėjęs nominuotus apdovanojimui filmus „Trys seserys iš Belevilio“ (The Triplets of Belleville) ir „Brolis lokys“ (Brother Bear). Nuo tada, „Pixar“ laimėjo daugiausiai apdovanojimų šioje kategorijoje su tokiomis išimtimis kaip „Volisas ir Gromitas: kiškiolakio prakeiksmas“ 2005 m., „Linksmosios pėdutės“ 2006 m. ir „Rango“ 2011 m.

„Annie“ apdovanojimai[taisyti | redaguoti kodą]

Annie“ apdovanojimai yra įteikiami kiekvieną vasarį Tarptautinės animacinių filmų asociacijos (International Animated Film Association) Holivudo skyriaus už pasiekimus Jungtinėse Valstijose filmų ir televizijos animacijos srityse. Apdovanojimai buvo įkurti 1972 m. su tikslu pagerbti už viso gyvenimo nuopelnus įvairiose animacijos srityse, tačiau vėliau (1992 m.) pradėjo atiduoti pagarbą animacijai bendrai, tame tarpe ir dabartiniams kūriniams.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. CONSUMER PRICE INDEX (ESTIMATE) 1800-
  2. Potts, Mark. "Tron Fails to Dazzle Wall Street", Washington Post, July 8, 1982, pp. C1.
  3. "Tron (1982)." Box Office Mojo. Nuoroda tikrinta 2009-06-22.
  4. Ebert, Roger. "Tron", Chicago Sun-Times, January 1, 1982. Nuoroda tikrinta 2008-07-09.
  5. "The Black Cauldron (1985)." Box Office Mojo. Nuoroda tikrinta 2009-06-22.
  6. "1986 Yearly Box Office Results." Box Office Mojo. Nuoroda tikrinta 2009-06-22.
  7. "Oliver & Company (1988)." Box Office Mojo.
  8. "1990 Yearly Box Office Results." Box Office Mojo.
  9. "The Rescuers (1977)." Box Office Mojo.
  10. "All Time Domestic Box Office Results." Box Office Mojo. Nuoroda tikrinta 2010-09-15.
  11. Fonda, Daren, Sean Gregory; Julie Rawe; Jeffrey Ressner; Chris Taylor. "Eisner's Wild, Wild Ride", Time Magazine, 2003-12-15.
  12. "Save Disney."
  13. "Walt Disney Animation Studios: History." Walt Disney Animation Studios.
  14. Von Busack, Richard (2006-05-24). "In Walt's Vaults." Metroactive.
  15. "Cinderella II: Dreams Come True." Rotten Tomatoes.
  16. "Disney To Halt DVD Sequels." The Internet Movie Database. 2007-06-21.
  17. Fritz, Ben; Dade Hayes (2008-04-08). "Disney unveils animation slate." Variety.
  18. "An American Tail (1986)." Box Office Mojo.
  19. "The Land Before Time (1988)." Box Office Mojo.
  20. "Anastasia (1997)." Box Office Mojo.
  21. Lenburg, Jeff (June 2006). Who's Who in Animated Cartoons: An International Guide to Film and Television's Award-Winning and Legendary Animators. Applause Books.
  22. "Rock-a-Doodle (1992)." Box Office Mojo.
  23. "A Troll in Central Park (1994)." Box Office Mojo.
  24. "Osmosis Jones (2001)." Box Office Mojo.
  25. "Space Jam (1996)." Box Office Mojo.
  26. "Looney Tunes: Back In Action (2003)." Box Office Mojo.
  27. "Cool World (1992)." Box Office Mojo.
  28. Šablonas:Cite interview
  29. "Jetsons: The Movie (1990)." Box Office Mojo.
  30. Strike, Joe (2003-07-15). "The Fred Seibert Interview, Part 1." Animation World Magazine.
  31. Strike, Joe (2003-08-04). "The Fred Seibert Interview, Part 2." Animation World Magazine.
  32. "The Simpsons Movie (2007)." Box Office Mojo. Nuoroda tikrinta 2009-06-22.
  33. 33,0 33,1 "Fox renews 'The Simpsons'." USA Today. 2009-02-26.
  34. "Groening's Bargain to Yield Four Futurama Movies." Reuters: 2007-01-28. Nuoroda tikrinta 2010-09-15.
  35. "Pixar Dumps Disney", Money, money.cnn.com, 2004-01-29.
  36. Holson, Laura M.. "Disney Agrees to Acquire Pixar in a $7.4 Billion Deal", The New York Times, 2006-01-25.
  37. Waldron, Rick (2000-11-20). "The Flash History." Flash Magazine.