Mimika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Battle for Wesnoth Map Editor.png  Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių (kiek įmanoma – moksliniu stiliumi). Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – angliškos wiki nuorodos tekste
Jei galite, sutvarkykite.
Fotografijos iš 1862 m. Guillaume Duchenne knygos Mécanisme de la Physionomie Humaine. Apie elektrinį stimuliavimą, kuris nustatytė, kurie raumenys buvo atsakingi už skirtingas veido išraiškas. Charles Darwin vėliau išleido kai kurias iš šitų fotografijų savo darbe, kuriame jis palygino žmonių veido išraiškas su gyvūnų išraiškomis.

Mimika (graik. mimikos - mėgdžiojamasis) - tai veido raumenų judesiai, išreiškiantys jausmus, nuotaikas. Veido išraiškos yra neverbalinio bendravimo forma. Tai gali būti pagrindinė informacijos perdavimo priemonė ne tik žmonių tarpe, bet ir tarp kitų žinduolių ar gyvūnų rūšių. (Žiūrėti Fridlund[1] ir Russell & Fernandez Dols[2] dėl kontraversiškų diskusijų apie pastarasias idėjas.)

Žmonės gali perimti (pasisavinti) veido mimikas savo noru arba nevalingai  Už mimikų kontroliavimą yra atsakinga žmogaus nervinė sistema. Valingoms veido išraiškoms dažniausiai įtaką daro žmogaus socialinė aplinka, o nevalingos veido išraiškos yra įgimtos. Pastarųjų nerviniai impulsai keliauja požievine smegenų dalimi, o valingų veido išraiškų – žievine.

Mimikų atpažinimas -  tai emocinė patirtis smegenims. Į mimkų pažinimo procesą migdolinė smegenų dalis yra beveik neįtraukiama.

Akys dažnai yra laikomos kaip svarbi veido išraiškų ypatybė. Aspektai, tokie kaip mirksėjimo dažnumas gali parodyti, ar asmuo yra susijaudinęs, ar ji arba jis meluoja. Taip pat, akių kontaktas yra laikomas svarbiu tarpasmeninės komunikacijos aspektu. Tačiau, egzistuoja ir kultūriniai skirtumai dėl socialinių aspektų, dėl kurių kartais išlaikyti akių kontaktą yra nepriimtina.

Žmonės atlieka svarbų vaidmenį, bendraudami ženklų kalba, šalia egzistuojant ir prigimtinei sakytinei komunikacijai. Veido išraiškos sudaro nemažai frazių, išreiškiamų ženklų kalboje.

Egzistuoja nesutarimas dėl to, ar tikrai veido išraiškos apima pasaulines ir visuotines bendravimo formas tarp žmonių. Universalumo hipotezės šalininkai tvirtina, kad daug veido išraiškų yra įgimtų ir turi evoliucinių protėvių šaknų. Šios idėjos priešininkai abejoja šios idėjos studijavimo tikslingumu, ir vietoj to tiki, kad veido išraiškos yra sąlyginės, ir kad žmonės mato bei supranta veido išraiškas priklausomai nuo socialinės aplinkos.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Veido raumenys[taisyti | redaguoti kodą]

Veido išraiškos yra gyvybiškai svarbios socialinei komunikacijai tarp žmonių. Jas sukelia raumenų judesiai, kurie yra sujungti su oda ir fascija. Raumenys judina odą, kurdami linijas ir sulenkimus, priversdami judėti tam tikras veido dalis, pavyzdžiui, burną ir antakius. Šie raumenys pradeda vystytis nuo antros embriono stadijos. Laikini raumenys, kramtymo raumenys, bei vidiniai ir išoriniai kramtymo raumenys, kurie pagrinde skirti kramtymui, taip pat turi įtakos mimikoms. Šie raumenys pradeda vystytis jau nuo pirmos embriono stadijos.[3]

Nerviniai impulsai[taisyti | redaguoti kodą]

Egzistuoja dvi skirtingos mimikų rūšys. Pirmoji jų rūšis yra valingos mimikos. Valinga mimika yra sukeliama neuronų, kurie keliauja iš pirminės smegenų žievės srities per motorinius nervų takus ir motorinių impulsų takus.  Smegenų žievė yra susijusi su mimikos parodymu ir emocija. Nerviniai impulsai siunčiami iš jos daro mimikoms įtaką ir jas keičia. Mimikos, kurios yra susijusios su smegenų žieve, yra sukeliamos sąmominingai.[3]

Antra mimikų rūšys yra nevalinga. Šios mimikos kyla iš išorinės motorinės sistemos, kuri apima “subcortical” smegenų branduolius. Dėl šios priežasties, nevalingos emocijos nėra susijusios su smegenų žieve ir dažnai pasireiškia nevalingai. Tai būdinga kūdikiams, kurie yra iki dviejų metų amžiaus. Kūdikiai taip parodo stresą, pasibjaurėjimą, susidomėjimą, pyktį, panieką, nuostabą, ir baimę. Šios kūdikių emocijos parodo, kad jos nėra susijusios su smegenų žieve. Panašios aklųjų vaikų mimikos parodo, kad jos yra nevalingos, o ne išmoktos. Kitos nevalingos mimikos yra  “primerktos akys” koncentruojantis, pakelti antakiai įdėmiai klausantis bei mimikos pabrėžiančios kalbėseną. Žmonės sąmoningai nesupranta, kad rodo šias mimikas.[3]

Veido suvokimo neurologinis mechanizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Taip pat skaitykite: Veido suvokimas

Migdolinė smegenų dalis vaidina svarbų vaidmenį veido atpažinime. Funkcinis vaizdo gavimo studijavimas atrado tai, kad rodomas veido paveikslas stipriai suaktyvina migdolinės smegenų dalies veikimą. Migdolinė smegenų dalis gauna regimąją informaciją iš gumburo požieviniais impulsais[4]. Migdolinė smegenų dalis taip pat gali turėti reikšmingą vaidmenį, atsižvelgiant į baimę ir neigiamas emocijas. Manoma, kad tokia emocija kaip pasibjaurėjimas, yra pripažinta salos ir bazinio branduolio suaktyvėjimu. Emocijos atpažinimas taip pat gali būti panaudojamas dėl pakaušinės smegenų skilties, priekinės smegenų žievės ir dešiniosios priekinės smegenų žievės[5].

Lyties ir veido užuominos[taisyti | redaguoti kodą]

Vaiko gebėjimas atpažinti veido išraišką yra formuojamas nuo pat gimimo. Kuo daugiau kūdikis mato skirtingų veidų ir posakių, tuo gabesnis jis tampa ir vėliau gali pamėgdžioti matytas emocijas ir taip pat jas atpažinti savarankiškai. Kūdikiai yra ruošiami emocionaliems posakiams nuo pat gimimo. Kaip įrodymas, kad kūdikiai mėgdžioja kai kurias veido išraiškas ir gestus jau nuo pat pirmūjų gyvenimo dienų, yra liežuvio iškišimas.[6]

Bendravimas[taisyti | redaguoti kodą]

Akių kontaktas[taisyti | redaguoti kodą]

Taip pat skaitykite: akių kontaktas

Asmens veidas, ypač jų akys, kuria akivaizdžiausius ir neatidėliotinus ženklus, kurie priveda prie įspūdžių formavimo.[7] Šis straipsnis tiria akis, veido išraiškas ir padarinius, kuriuos jie daro tarpasmeninei komunikacijai.

Asmens akys atskleidžia tai, kaip jie jaučiasi, ar ką galvoja. Mirksėjimo dažnumas gali atskleisti, ar žmogus yra susijaudinęs ar atsipalaidavęs. Bostono Kolegijos profesoriaus Joe Tecce tyrimas parodė, kad įtampos lygmenys yra atskleidžiami pagal mirksėjimo dažnumą. Jis patvirtina savo duomenis, remdamasis statistika apie ryšį tarp kandidatų į prezidentus mirksėjimo dažnumo ir jų pasisekimo lenktynėse. Tecce tvirtina, kad tie, kurie mirksėjo greičiau, prezidentiniuose debatuose prarado kiekvienus rinkimus nuo 1980 m.[8] Nors Tecce duomenys yra įdomūs, svarbu pripažinti, kad neverbalinė komunikacija yra plataus akiračio ir susitelkimas tik ties vienu aspektu yra neapgalvotas. Nervingumas gali taip pat būti išmatuotas, nagrinėjant kiekvienų kandidatų prakaitavimą, akių kontaktą ir savitvardą.[9]

Per pirmus metus, kūdikiai greitai sužino, kad kitų elgesys perduoda reikšmingą informaciją. Kūdikiai nori žiūrėti į veidus, kurie įtraukia juos į abipusį įdėmų žvilgsnį. Sveiki kūdikiai nuo pat ankstyvo amžiaus parodo tiesioginio įdėmaus žvilgsnio apdirbimą.[10]

Akių kontaktas yra vienas iš pagrindinių veido mimikų aspektų. Kai kas iškėlė hipotezę, kad tai yra dėl kūdikystės, kadangi žmonės yra vienas iš daugelio žinduolių, kurie palaiko reguliarų akių kontaktą su savo motina.[11] Akių kontaktas atskleidžia tikslų įvairovę. Akių kontaktas nustato ryšį su kitais žmonėmis, apibūdina bendravimą, parodo susidomėjimą arba nusivylimą kito draugija.

Akių kontaktas reguliuoja pokalbio nuotaiką, atskleidžia tarpusavio šilumą, nustato ryšį su kitais … [ir] akių kontaktu galima parodyti dėmesį, koketuoti, įbauginti arba parodyti šaltumą… [tai] kviečia pokalbiui. Paprastai suprantama, kad akių kontakto trūkumas parodo šiurkštumą ar neatidumą.[9]

Kiekviena šalies kultūra turi skirtingas taisykles akių kontaktui. Tam tikros Azijos kultūros gali suprasti tiesioginį akių kontaktą kaip būdą parodyti konkurenciją, o tai kai kur gali būti netaktiška. Kiti nuleidžia savo akis, kad parodytų pagarbą. Taip akių kontakto išvengia Nigerijoje, taip pat ir Islame, tarp vyrų ir moterų;[12] tačiau, vakarų kultūroje tai gali būti klaidingai suprasta, t.y. kaip pasitikėjimo savimi trūkumas.

Akys nevalingai perduoda daugiau informacijos net be akių kontakto. Vyzdžio išsiplėtimas yra reikšmingas ženklas, parodantis susijaudinimą, malonumą, ar atrakciją. Išplėsti vyzdžiai rodo padidėjusį meilumą ar atrakciją, o analogiškai, susitraukę vyzdžiai parodo šaltumą.

Mikro išraiškos[taisyti | redaguoti kodą]

Mikro išraiškos yra veido išraiškos, kurios trunka mažiau negu sekundę. Per tą trumpą laiko tarpą galima nustatyti siunčiamus jausmus ar emocijas. Fundamentalios mikro išraiškų savybės, pagal Ekman originalų apibrėžimą, yra nevalingas žmogaus atsiskleidimas.[13] Šios išraiškos įgijo daugiau dėmesio per tuos metus dėl daugelio priežasčių. Seriale Melo teorija yra rodomas menas, kaip stebėti žmonių mikro išraiškas ir taip nustatyti, ar jie yra teisūs ar ne. Ši praktika gali būti naudinga, bandant sugauti nusikaltėlius. Tai nėra paprastas dalykas, kadangi San Francisko universiteto studijos rodo, kad mažiau kaip 1 % žmonių yra natūralūs melo detektoriai, kurie gali atpažinti mikro išraiškas ir melus be jokio apmokymo.

Tačiau dar nėra žinoma, kaip toks mažytis demografinis ... išstudijavo tokį naudingą įgūdį, ir tyrėjai vis dar bando nustatyti tai, kokių įgudžių turi žmonės, kurie gali daryti įtaką jų sėkmei. Ligšiol, tyrėjai nesugebėjo surasti technologijos, kuri galėtų įvykdyti tuos pačius, melą aptinkančius, įgūdžius kaip žmonės, kurie yra natūralūs melo detektoriai. Tačiau, bet kas, turėdamas kompiuterį, gali formaliai išsitreniruoti mikro išraiškų atpažinimo meną.

Ženklai, kurie išduoda melą, gali būti: burna, akių judėjimas ar net mūsų antakiai. Mikro išraiškas kasmet pradeda studijuoti vis daugiau ir daugiau žmonių dėl galimos pagalbos pavojų atskleidime ar kažkieno melagingų parodymų atskleidimo.

Ženklų kalbos[taisyti | redaguoti kodą]

Veido išraiškos yra naudojamos ženklų kalboje, kad būtų perduotos specifinės reikšmės. Amerikiečių Ženklų Kalboje (ASL) pakėlus antakius kartu su galvos palenkimu į priekį, parodoma, kad tai, kas yra pasirašoma, yra taip/ne klausimas. Nuleisti antakiai yra naudojami tokiems klausimams kaip: kas? kur? kada? kaip? kodėl? kuris? Veido išraiškos taip pat yra naudojamos ženklų kalboje, kad būtų parodyti prieveiksmiai ar būdvardžiai, tokie kaip atstumas ar dydis, pavyzdžiui, pražiota burna, prisimerkusios akys ir galvos pakreipimas atgal. Taip pat veido išraiškos gali parodyti darbų atlikimo būdą, pavyzdžiui, ar tai yra daroma atmestinai ar kaip įprasta.[14] Kai kurios iš šių automatinių išraiškų, yra naudojamos, kai yra kalbama skirtingomis kalbomis. Pavyzdžiui, išsireiškimas, reiškiantis "atmestinai" ASL kalboje, Britų Ženklų Kalboje reiškia "nuobodus ar nemalonus".[15]

Visuotinės hipotezės[taisyti | redaguoti kodą]

Universalumo hipotezė yra prielaida, kad tam tikros veido išraiškos yra specifinių emocijų signalai (laimė, liūdesys, pyktis, baimė, nuostaba, ir pasibjaurėjimas), kurie yra pripažinti žmonių, nepriklausomai nuo kultūros ar kalbos. Evoliucinis šių veido išraiškų rūšių pagrindas gali būti surastas Darvin'o The Expression of the Emotions in Man and Animals. Atsiliepimai apie universalumo hipotezę buvo ir palaikantys[16][17] ir kritiški.[18] [19] Naujausias Nelson ir Russell[20] ir Jack et al.[21] darbas buvo ypač kritiškas.

Rėmimas[taisyti | redaguoti kodą]

Ekman darbas veido išraiškose turėjo savo pradinį tašką psichologo Silvan Tomkins darbe. Ekman parodė, kad emocijų veido išraiškos nėra kultūriškai nustatytos, bet visuotinės būtent per žmogaus vidinę kultūrą.

Kad parodytų universalumo hipotezę, Ekman ištyrė Naujosios Gvinėjos žmones, ikipramoninės kultūros šalyje, kuri buvo izoliuota nuo vakarų. Gyventojams buvo papasakotos trumpos istorijos apie emocionalius įvykius (laimė, liūdesys, pyktis, baimė, nuostaba ir pasibjaurėjimas). Po kiekvienos istorijos, jų buvo paprašyta išrinkti derinčią veido išraišką iš trijų veidų rinkinių.[22] Žmonės išrinko veidus 64 - 90% teisingumu, bet turėjo sunkumų, skirdami baimės veidą nuo nuostabos veido. Vaikų rezultatai, atpažįstant veidus buvo panašūs į suaugusiųjų. Tarpkultūrinės studijos parodė panašius rezultatus.[23]

Kritika[taisyti | redaguoti kodą]

Abi šių debatų pusės sutinka, kad veidas reiškia emociją. Nesutarimas supa abejonę apie tai, kokia specifinė emocionali informacija yra perskaitoma iš veido išraiškos. Universalumo hipotezės priešininkai mano, kad bendra informacija, kartu su kita konteksto informacija, yra skirta asmens savijautos nustatymui.[24]

Vienas argumentas prieš įrodymą, pateiktą palaikant universalumo hipotezę, yra tas, kad metodas tipiškai turėdavo parodyti, kad universalumas išreiškia atpažinimą.[19] Nors kiekvienas faktorius gali paaukoti tik mažą kiekį infliacijai. Toliau - trys svarbiausi faktoriai:

  • Universalumo hipotezė susitelkia ties žmonių gebėjimais atpažinti spontaniškas veido išraiškas, kadangi jie įvyksta natūraliai. Tačiau, veido išraiškos, panaudotos, kad išbandytų šią hipotezę, yra iškeltos. Spontaniškų veido išraiškų studijavimas yra retas ir randa, kad dalyvių išraiškų atpažinimas yra žemesnis negu atitinkamų iškeltų posakių.[25] [26]
  • Dauguma studijų, dalyviams parodo daugiau kaip vieną veido išraišką (Ekman rekomenduoja šešias kiekvienos išraiškos). Tačiau, žmonės teisia veido išraiškas ir lygina jas su kitomis, kurias jie pamatė[27] ir dalyviai, kurie teisia daugiau kaip vieną veido išraišką, tai turi aukštesnes pripažinimo normas negu tie, kas teisia tik vieną.[19]
  • Atsakymo formatas, kuris yra dažniausiai panaudotas emocijos pripažinimo studijavime yra iškeltas kaip pasirinkimas. Priverstiniame pasirinkime, kiekvienai veido išraiškai, dalyvių paprašoma išrinkti jų atsakymą iš emocijos etikečių galutinio sąrašo. Priverstinis rinktinis metodas nustato emociją, priskirtą veido išraiškoms per etiketes, kurios yra pristatytos.[19] Dalyviai išrenka geriausią variantą veido išraiškai, net jei tai nebus emocijos etiketė, kurią jie būtų išrinkę spontaniškai ir net jei jie nebūtų pažymėję išraiškos kaip emocijos apskritai.[28]

Evoliucinė universalumo reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Darvinas teigė, kad emocijų išraiškos plėtojosi iki žmonių nuo gyvūnų, kurie naudojo panašius išraiškų metodus. Darvinas manė, kad išraiškos buvo nestudijuotini ir įgimti žmonių gebėjimai ir todėl buvo evoliuciškai reikšmingi išlikimui. Darvinas tai įrodė, tyrinėdamas skirtingas kultūras, rūšis ir kūdikius.[29] Ekman surado, kad žmonės turėjo daug panašių veido išraiškų nepaisant to, kad niekada nebuvo susitikę. Jis sėkmingai sugebėjo patvirtinti Darvino pradinę hipotezę, kad išraiškos buvo iš tikrųjų nestudijuotinas elgesys, kuris vystosi nepriklausomai nuo kultūrinių išraiškų.[30]

Kultūrų studijavimas parodė, kad yra panašumų, kurie parodo, kaip emocijos yra išreiškiamos per skirtingas kultūras. Studijavimas netgi parodė, kad yra panašumų tarp rūšies tame, kaip emocijos yra išreikštos. Tyrinėjimas parodė, kad šimpanzės sugeba išreikšti daugelį tų pačių veido išraiškų kaip žmonės per sudėtingus veido raumenų judėjimus. Iš tikrųjų, veido ženklai buvo tiek panašūs, kad Ekman Veido Kodavimo Veiksmo Sistema galėjo būti pritaikyta šimpanzėms jų išraiškų vertinime.[31] Žinoma, skirtumai tarp rūšies fizinių veido ypatybių, tokių kaip balta oda ar šimpanzių lūpos, reikštų, kad kai kurios išraiškos negalėjo būti palygintos.[32] Panašiai pastebėjo ir Darvinas, t.y., kad kūdikių išraiškų reiškimo metodas buvo ne tik panašus į suaugusių, bet buvo instinktyvus, kadangi jie sugebėjo rodyti emocionalias išraiškas, to nepaliudydami.[33] Žinoma, veido morfologija paveikia išraiškos pripažinimą svarbiuose būduose. Todėl vaikiška veido morfologija gali taip pat aptarnauti tam tikrą specifinę mėgstančią bendrauti funkciją. Šitie panašumai morfologijoje ir judėjimas emocionalioje išraiškoje yra svarbūs emocijų interpretacijai.[34] Darvinas ypač domėjosi veido išraiškų funkcijomis kaip evoliuciškai svarbiu aspektu išlikimui. Darvinas padarė išvadą, kad gyvūnai perduoda jausmus skirtingomis emocijomis su specifinėmis veido išraiškomis. Jis nusprendė, kad ši komunikacija buvo svarbi išlikimui gyvūnų grupėje gyvenančioje rūšyje; įgūdis, kad efektyviai susisiektų ar interpretuotų kito gyvūno jausmus ir elgesį būtų pagrindinis bruožas natūraliai tinkamoje rūšyje.[35]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Alan J. Fridlund (1994). Human facial expression (1 ed.). San Diego: Academic Press. ISBN 978-0-1226-7630-7.
  2. J. A. Russell; J. M. Fernandez Dols (1997). The psychology of facial expression (1 ed.). Cambridge University Press. ISBN 978-0-5215-8796-9.
  3. 3,0 3,1 3,2 Rinn, William E. (1984). "The Neuropsychology of Facial Expression: A Review of the Neurological and Psychological Mechanisms for Producing Facial Expressions". Psychological Bulletin (American Psychological Association, Inc.) 95 (1): 52–77. doi:10.1037/0033-2909.95.1.52
  4. Carlson, Neil R. (2010). Physiology of behavior (10th ed. ed.). Boston: Allyn & Bacon. pp. 386–389. ISBN 0205666272
  5. Adolphs, Ralph (9 May 2002). "Neural systems for recognizing emotion". Current Opinion in Neurobiology 12 (2): 169–177. doi:10.1016/S0959-4388(02)00301-X
  6. (Field, Woodson,Greenberg, & Cohen, 1982; Meltzoff & Moore, 1983)
  7. Freitas-Magalhães, A. (2007). The Psychology of Emotions: The Allure of Human Face. Oporto: University Fernando Pessoa Press
  8. "In the blink of an eye." (October 21, 1999). Newsweek.
  9. 9,0 9,1 Rothwell, J. Dan. In the Company of Others: An Introduction to Communication. United States: McGraw-Hill, 2004.
  10. Eye Contact Detection in Humans From Birth, PNAS VOL 99 N.14 2002.
  11. Spitz, Rene A., and Wolf, K. M. "The Smiling Response: A Contribution to the Ontogenesis of Social Relations." Genetic Psychology Monographs. 34 (August 1946). P. 57-125.
  12. Caring for Patients from Different Cultures, by Geri-Ann Galanti, p. 34
  13. Ekman and Friesen 1969
  14. Baker, Charlotte, and Dennis Cokely (1980). American Sign Language: A teacher's resource text on grammar and culture. Silver Spring, MD: T.J. Publishers.
  15. Sutton-Spence, Rachel, and Bencie Woll (1998). The linguistics of British Sign Language. Cambridge: Cambridge University Press.
  16. Ekman, P.; W. V. Friesen; P. Ellsworth (1972). "Emotion in the human face: Guidelines for research and a review of findings.". New York: Permagon.
  17. Izard, C. E. (1971). "The face of emotion". New York: Appleton-Century-Crofts.
  18. Woodworth, R. S.; Schlosberg, H. (1954). Experimental Psychology. New York: Henry Holt.
  19. 19,0 19,1 19,2 19,3 Russell, James A. (1994). "Is there universal recognition of emotion from facial expression? A review of the cross-cultural studies". Psychological Bulletin (American Psychological Association, Inc.) 115 (1): 102–141.doi:10.1037/0033-2909.115.1.102PMID 8202574.
  20. Nelson, N. L.; Russell, J. A. (2013). "Universality revisited". Emotion Review 5 (1): 8–15. doi:10.1177/1754073912457227.
  21. Jack, R. E.; Garrod, O. G.; Yu, H.; Caldara, R.; Schyns, P. G. (2012). "Facial expressions of emotion are not culturally universal". Proceedings of the National Academy of Sciences 109 (19): 7241–7244.doi:10.1073/pnas.1200155109.
  22. Ekman, P.; W. V. Friesen (1971). "Constants across cultures in the face and emotion" (PDF). Journal of Personality and Social Psychology 17 (2): 124–129. doi:10.1037/h0030377. PMID 5542557.
  23. Ekman, P.; Friesen, W.V.; O'Sullivan, M. et al. (1987). "Universals and cultural differences in the judgments of facial expressions of emotion". Journal of Personality & Social Psychology 53 (4): 712–717. doi:10.1037/0022-3514.53.4.712.
  24. Carroll, J. M.; J. A. Russell (1996). "Do facial expressions signal specific emotions? Judging emotion from the face in context". Journal of Personality and Social Psychology (70): 205–218.
  25. Matsumoto, David; LeRoux, Jeff; Wilson-Cohn, Carida et al. (September 2000). "A New Test to Measure Emotion Recognition Ability: Matsumoto and Ekman's Japanese and Caucasian Brief Affect Recognition Test (JACBART)". Journal of Nonverbal Behavior 24 (3): 179–209
  26. Naab, P. J.; J. A. Russell (2007). "Judgments of emotion from spontaneous facial expressions of New Guineans". Emotion 7 (4): 736–744. doi:10.1037/1528-3542.7.4.736.
  27. Thayer, Stephen (1980). "The effect of expression sequence and expressor identity on judgments of the intensity of facial expression". Journal of Nonverbal Behavior 5 (2): 71–79. doi:10.1007/bf00986510.
  28. Wagner, H. L. (2000). "The accessibility of the term "contempt" and the meaning of the unilateral lip curl". Cognition and Emotion 14 (5): 689–710. doi:10.1080/02699930050117675.
  29. Ekman, edited by Paul (2006). Darwin and facial expression : a century of research in review. Cambridge, MA: Malor Books. p. 12. ISBN 188353688X.
  30. Carlson, Neil R. (2012). Physiology of behavior (11th ed. ed.). New Jersey: Pearson Education Inc. p. 377. ISBN 0205239390
  31. Vick, Sarah-Jane; Waller, Bridget M., Parr, Lisa A., Smith Pasqualini, Marcia C., Bard, Kim A. (15 December 2006). "A Cross-species Comparison of Facial Morphology and Movement in Humans and Chimpanzees Using the Facial Action Coding System (FACS)". Journal of Nonverbal Behavior 31 (1): 18. doi:10.1007/s10919-006-0017-z. PMC 3008553. PMID 21188285.
  32. Vick, Sarah-Jane; Waller, Bridget M., Parr, Lisa A., Smith Pasqualini, Marcia C., Bard, Kim A. (15 December 2006). "A Cross-species Comparison of Facial Morphology and Movement in Humans and Chimpanzees Using the Facial Action Coding System (FACS)". Journal of Nonverbal Behavior 31 (1): 16. doi:10.1007/s10919-006-0017-z. PMC 3008553. PMID 21188285.
  33. Russell, James (1994). "Is There Universal Recognition of Emotion From Facial Expression? A Review of the Cross-Cultural Studies". Psychological Bulletin 115 (1): 102–141. doi:10.1037/0033-2909.115.1.102.PMID 8202574.
  34. Vick, Sarah-Jane; Waller, Bridget M., Parr, Lisa A., Smith Pasqualini, Marcia C., Bard, Kim A. (15 December 2006). "A Cross-species Comparison of Facial Morphology and Movement in Humans and Chimpanzees Using the Facial Action Coding System (FACS)". Journal of Nonverbal Behavior 31 (1): 17. doi:10.1007/s10919-006-0017-z. PMC 3008553. PMID 21188285.
  35. Ekman, edited by Paul (2006). Darwin and facial expression : a century of research in review. Cambridge, MA: Malor Books. pp. 12–14. ISBN 188353688X.