Hasto sakalinis erelis

Hasto sakalinis erelis, arba milžiniškasis Hasto erelis (Hieraaetus moorei) – vanaginių paukščių (Falconiformes) būrio, suopių (Buteoninae) pošeimio išnykusi plėšriųjų paukščių rūšis.

Hasto sakalinių erelių (paveikslėlio viršuje) ir dabar gyvenančių jų artimiausių giminaičių – australinių sakalinių erelių (Hieraaetus morphnoides) kojų palyginimai

Hasto sakalinis erelis puola moa (Dinornithiformes). Šis ekspozicinis modelis įrengtas Naujosios Zelandijos Velingtono Te Papa Tongarewa muziejuje

Buvęs paplitimas

Buvo paplitę Naujosios Zelandijos Pietų saloje.

Pavadinimas ir mokslinė klasifikacija

Hasto sakalinį erelį pirmasis apibūdino Julius fon Hastas (Julius von Haast) 1870 metais, ją pavadindamas Harpagornis moorei, pagal Džordžą Henrį Morą (George Henry Moore), kuriam priklausiančiame žemės sklype Glenmark Estate aptiko šio paukščio kaulus. Genties pavadinimas Harpagornis kilo nuo gr. harpax – reiškiančio rajus, plėšrus, grobuoniškas, ir gr. ornis – reiškiančio paukštis.

Deoksiribonukleorūgšties (DNR) analizės išvados parodo, kad Hasto sakaliniams ereliams artimiausi yra dabar gyvenantys nykštukiniai sakaliniai (Hieraaetus pennatus) ir australiniai sakaliniai ereliai (Hieraaetus morphnoides), nuo kurių atsiskyrė maždaug prieš 700 000-1,8 mln. metų. Per šį laiką dešimt ar penkiolika kartų padidėjo jų masė ir tai žinomi bene greičiausi stuburinių (Vertebrata) potipyje evoliucijos pokyčiai pasitaikę šioje rūšyje.

Kūno išmatavimai, svoris ir bendras apibūdinimas

Nors per visą Žemės istoriją yra gyvenusių kur kas stambesnių plėšriųjų paukščių rūšių nei Hasto sakaliniai ereliai, bet jeigu juos lyginti su visomis iki šiol išlikusiomis plėšriųjų paukščių sąraše esančiomis rūšimis, jie visus juos pranoksta visais didesniais išmatavimais. Jų kūno svoris ir kiti matmenys truputį pranoko dabar gyvenančių pačių stambiausių vanaginių (Accipitridae) ir amerikinių grifų (Cathartidae) plėšriųjų paukščių šeimose esančias rūšis. Patelės svėrė 10–15 kg, o patinai 9–12 kg. Pagal kito šaltinio duomenis, patelės svėrė virš 16,5 kg. Nepaisant jų stambaus kūno, jie turėjo palyginus neilgus sparnus – nuo vieno iki kito išskėsto sparno galo ilgis buvo apie 2,6–3 m. Toks sparnų ilgis labai panašus į dabar gyvenančių vienų stambiausių suopių (Buteoninae) pošeimio paukščių kaip, kad australinių pleištauodegių erelių (Aquila audax), kilniųjų erelių (Aquila chrysaetos), kautyninių erelių (Polemaetus bellicosus), baltapečių jūrinių erelių (Haliaeetus pelagicus) išskėstų sparnų tarpugalius, nors kurių kūno dydis milžiniškiems Hasto ereliams prilygsta tik keturiasdešimt procentų. Palyginus trumpų sparnų ilgis paaiškinamas prisitaikymu aplinkoje, kad tai jiems padėjo medžioti kitus gyvūnus Naujosios Zelandijos tankiuose krūmynuose ir miškuose. Didžiausi suopių (Buteoninae) pošeimyje paukščiai kaip harpijos (Harpia harpyja) ir ereliai beždžionėdžiai (Pithecophaga jefferyi) - gyvenantys ir medžiojantys miškuose, taip pat turi kur kas trumpesnius sparnus, lyginant su jų kūno matmenimis.

Šių erelių kojų ir sparnų stiprūs raumenys leisdavo jiems vien tik pašokus pakilti nuo žemės skrydžiui, nepaisant jų sunkaus kūno svorio. Jų patelės turėjo plačią, 50 cm ilgio uodegą ir tai kompensuodavo jų neilgus sparnus bei padėdavo pakilti. Bendras patelių kūno ilgis siekė 1,4 m, stovinčių aukštis – 90 cm ar daugiau.

Medžioklė ir mityba

Medžiodavo labai didelius, neskraidančius paukščius, įskaitant moa (Dinornithiformes), kurie svėrė penkiolika kartų daugiau nei patys Hasto sakaliniai ereliai. Kaip manoma, moa paukščius užpuldavo skrisdami 80 km/val. greičiu ir čiupdavo auką už dubens su galingais nagais, ir tuo pačiu momentu snapu kirsdavo į galvą arba kaklą.

Maorių legendos

Kaip manoma, maorių legendose Hasto milžiniškieji ereliai minimi „Pouakai“, „Hokioi“ ar „Hakawai“. Kai kuriose maorių legendose teigiama, kad „Pouakai“ nužudydavo žmones, kas anot dabartinių mokslininkų galėjo būti realu, jeigu „Pouakai“ ir reikšdavo šią erelių rūšį.

Išnykimo priežastys

Hasto sakaliniai ereliai išnyko apie 1400 metus, kada jų pagrindinis medžioklės ir maisto objektas – neskraidantys, iki 400 kg sveriantys moa (Dinornithiformes) paukščiai buvo išmedžioti atsikėlusių į Naująją Zelandiją 1250–1300 metais pirmųjų žmonių (maorių), o šių erelių apgyvendinti tankūs miškai buvo apretinti, iškirsti, išdeginti. Taip pat jeigu remiantis maorių legendomis, kad Hasto sakaliniai ereliai nužudydavo ir lesdavo žmones, tad galima prielaida, kad juos dėl šių priežasčių maoriai galutinai galėjo ir išnaikinti. Galima tik numanyti smūgio jėgą, kada 80 km/val greičių netikėtai, ant nepasiruošusios aukos krenta ir kerta snapu tokio didelio svorio paukštis – taip lengvai galėjo nužudyti ne tik senolius ar vaikus, bet ir suaugusiuosius. Žinoma turėdami rankoje ginklą ir pastebėję šio erelio antpuolį, maoriai galėdavo lengvai apsiginti.

Taip pat skaitykite

• Dynatoaetus gaffae
• Pasaulio stambiausių plėšriųjų paukščių rūšių sąrašas

Nuorodos

• nhm.ac.uk / The world's largest eagle hunted unlike any other bird of prey; By James Ashworth, Natural History Museum; First published 1 December 2021 | anglų kalba
• newsroom.unsw.edu.au / Research backs legend of man-eating bird; University of New South Wales; 22 Sep 2009 | anglų k.
• nzherald.co.nz / Maori legend of man-eating bird is true; By Paul Rodgers, 13 Sep, 2009 | anglų k.
• nzbirds.com / Pouakai, the Haast eagle | anglų k.
• nzconservationtrust.org.nz / New Zealand Eagle Harpagornis moorei Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto. | anglų k.
• wingspan.co.nz / Haast’s eagle What did Haast's eagle look like? | anglų k.
• icr.org / Child-Eating Eagle No Longer a Myth; BY BRIAN THOMAS, PH.D., SEPTEMBER 24, 2009. Institute for Creation Research (Kūrinijos tyrimų institutas) | anglų k.