Hasto sakalinis erelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Milžiniškasis Hasto erelis)
Hieraaetus moorei
Hasto sakalinis erelis (Harpagornis moorei)
Hasto sakalinio erelio kaukolė
Būklė

Išnykusi rūšis
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Klasė: Paukščiai
( Aves)
Būrys: Vanaginiai paukščiai
( Accipitriformes)
Šeima: Vanaginiai
( Accipitridae)
Pošeimis: Suopiai
( Buteoninae)
Gentis: Sakaliniai ereliai
( Hieraaetus)
Rūšis: Hasto sakalinis erelis
( Hieraaetus moorei)
Binomas
Hieraaetus moorei
Haast, 1872
Sinonimai
  • Harpagornis moorei Haast, 1872

Hasto sakalinis erelis, arba milžiniškasis Hasto erelis (Hieraaetus moorei) – vanaginių paukščių (Falconiformes) būrio, suopių (Buteoninae) pošeimio išnykusi plėšriųjų paukščių rūšis.

Hasto sakalinių erelių (paveikslėlio viršuje) ir dabar gyvenančių jų artimiausių giminaičių – australinių sakalinių erelių (Hieraaetus morphnoides) kojų palyginimai
Hasto sakalinis erelis puola moa (Dinornithiformes). Šis ekspozicinis modelis įrengtas Naujosios Zelandijos Velingtono Te Papa Tongarewa muziejuje

Buvęs paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo paplitę Naujosios Zelandijos Pietų saloje.

Pavadinimas ir mokslinė klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hasto sakalinį erelį pirmasis apibūdino Julius fon Hastas (Julius von Haast) 1870 metais, ją pavadindamas Harpagornis moorei, pagal Džordžą Henrį Morą (George Henry Moore), kuriam priklausiančiame žemės sklype Glenmark Estate aptiko šio paukščio kaulus. Genties pavadinimas Harpagornis kilo nuo gr. harpax – reiškiančio rajus, plėšrus, grobuoniškas, ir gr. ornis – reiškiančio paukštis.

Deoksiribonukleorūgšties (DNR) analizės išvados parodo, kad Hasto sakaliniams ereliams artimiausi yra dabar gyvenantys nykštukiniai sakaliniai (Hieraaetus pennatus) ir australiniai sakaliniai ereliai (Hieraaetus morphnoides), nuo kurių atsiskyrė maždaug prieš 700 000-1,8 mln. metų. Per šį laiką dešimt ar penkiolika kartų padidėjo jų masė ir tai žinomi bene greičiausi stuburinių (Vertebrata) potipyje evoliucijos pokyčiai pasitaikę šioje rūšyje.

Kūno išmatavimai, svoris ir bendras apibūdinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors per visą Žemės istoriją yra gyvenusių kur kas stambesnių plėšriųjų paukščių rūšių nei Hasto sakaliniai ereliai, bet jeigu juos lyginti su visomis iki šiol išlikusiomis plėšriųjų paukščių sąraše esančiomis rūšimis, jie visus juos pranoksta visais didesniais išmatavimais. Jų kūno svoris ir kiti matmenys truputį pranoko dabar gyvenančių pačių stambiausių vanaginių (Accipitridae) ir amerikinių grifų (Cathartidae) plėšriųjų paukščių šeimose esančias rūšis. Patelės svėrė 10–15 kg,[1] o patinai 9–12 kg. Pagal kito šaltinio duomenis, patelės svėrė virš 16,5 kg[2]. Nepaisant jų stambaus kūno, jie turėjo palyginus neilgus sparnus – nuo vieno iki kito išskėsto sparno galo ilgis buvo apie 2,6–3 m. Toks sparnų ilgis labai panašus į dabar gyvenančių vienų stambiausių suopių (Buteoninae) pošeimio paukščių kaip, kad australinių pleištauodegių erelių (Aquila audax), kilniųjų erelių (Aquila chrysaetos), kautyninių erelių (Polemaetus bellicosus), baltapečių jūrinių erelių (Haliaeetus pelagicus) išskėstų sparnų tarpugalius, nors kurių kūno dydis milžiniškiems Hasto ereliams prilygsta tik keturiasdešimt procentų. Palyginus trumpų sparnų ilgis paaiškinamas prisitaikymu aplinkoje, kad tai jiems padėjo medžioti kitus gyvūnus Naujosios Zelandijos tankiuose krūmynuose ir miškuose. Didžiausi suopių (Buteoninae) pošeimyje paukščiai kaip harpijos (Harpia harpyja) ir ereliai beždžionėdžiai (Pithecophaga jefferyi) - gyvenantys ir medžiojantys miškuose, taip pat turi kur kas trumpesnius sparnus, lyginant su jų kūno matmenimis.

Šių erelių kojų ir sparnų stiprūs raumenys leisdavo jiems vien tik pašokus pakilti nuo žemės skrydžiui, nepaisant jų sunkaus kūno svorio. Jų patelės turėjo plačią, 50 cm ilgio uodegą ir tai kompensuodavo jų neilgus sparnus bei padėdavo pakilti. Bendras patelių kūno ilgis siekė 1,4 m, stovinčių aukštis – 90 cm ar daugiau.

Medžioklė ir mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Medžiodavo labai didelius, neskraidančius paukščius, įskaitant moa (Dinornithiformes), kurie svėrė penkiolika kartų daugiau nei patys Hasto sakaliniai ereliai. Kaip manoma, moa paukščius užpuldavo skrisdami 80 km/val. greičiu ir čiupdavo auką už dubens su galingais nagais, ir tuo pačiu momentu snapu kirsdavo į galvą arba kaklą.

Maorių legendos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip manoma, maorių legendose Hasto milžiniškieji ereliai minimi „Pouakai“, „Hokioi“ ar „Hakawai“. Kai kuriose maorių legendose teigiama, kad „Pouakai“ nužudydavo žmones, kas anot dabartinių mokslininkų galėjo būti realu, jeigu „Pouakai“ ir reikšdavo šią erelių rūšį.

Išnykimo priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hasto sakaliniai ereliai išnyko apie 1400 metus, kada jų pagrindinis medžioklės ir maisto objektas – neskraidantys, iki 400 kg sveriantys moa (Dinornithiformes) paukščiai buvo išmedžioti atsikėlusių į Naująją Zelandiją 12501300 metais pirmųjų žmonių (maorių), o šių erelių apgyvendinti tankūs miškai buvo apretinti, iškirsti, išdeginti. Taip pat jeigu remiantis maorių legendomis, kad Hasto sakaliniai ereliai nužudydavo ir lesdavo žmones, tad galima prielaida, kad juos dėl šių priežasčių maoriai galutinai galėjo ir išnaikinti. Galima tik numanyti smūgio jėgą, kada 80 km/val greičių netikėtai, ant nepasiruošusios aukos krenta ir kerta snapu tokio didelio svorio paukštis – taip lengvai galėjo nužudyti ne tik senolius ar vaikus, bet ir suaugusiuosius. Žinoma turėdami rankoje ginklą ir pastebėję šio erelio antpuolį, maoriai galėdavo lengvai apsiginti.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Brathwaite, D. H. (December 1992). „Notes on the weight, flying ability, habitat, and prey of Haast's Eagle (Harpagornis moorei)“ (PDF). Notornis. Ornithological Society of New Zealand. 39 (4): 239–247. Suarchyvuotas originalas (PDF) 19 January 2012. Nuoroda tikrinta 26 January 2014.
  2. Worthy, T. & Holdaway, R., The Lost World of the Moa: Prehistoric Life of New Zealand. Indiana University Press (2003), ISBN 978-0253340344

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]