Migonių piliakalnis
| Migonių piliakalnis | |||
|---|---|---|---|
  Migonių piliakalnis |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kaišiadorių rajonas | ||
| Seniūnija | Kruonio seniūnija | ||
| Aukštis | 11–16 m | ||
| Plotas | 9 x 16 m | ||
| Naudotas | I tūkstantmetis pr. m. e. - II tūkstantmečio pradžia | ||
| Tirtas | 1954–1955 m., 1957 m. m. | ||
| Registro Nr. | A1302KP /24502, 24503, 5022 / AR304[1] | ||
Migonių piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis Kaišiadorių rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurę nuo Migonių kaimo (Kruonio seniūnija). Pasiekiamas iš plento 129 Antakalnis–Jieznas–Alytus–Merkinė pasukus į Migonis, juose – į dešinę link Gliebiškio, yra už sodybos, kairėje, nusileidus nuo kalno, kelio kairėje, priešais Kruonės upelį.
Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Piliakalnis įrengtas Kruonės kairiojo kranto aukštumos kyšulyje. Šlaitai statūs, 11–16 m aukščio. Aikštelė ovali, 9 x 16 m dydžio. Jos pietiniame šlaite supiltas 4 m aukščio, 13 m pločio pylimas, kurio šlaitas leidžiasi į 25 m pločio, 2 m gylio griovį. Yra 1,5 ha ploto papėdės gyvenvietė, kurios kultūrinis sluoksnis siekia 0,5 m.
Piliakalnį 1954–1955 m. ir 1957 m. tyrė Vilniaus universitetas ir Lietuvos istorijos institutas (vadovė Regina Volkaitė-Kulikauskienė). Ištirtas 100 m² plotas; padaryti pylimo ir pietinio šlaito pjūviai. Aptiktas 2,8 m storio kultūrinis sluoksnis. Rasta brūkšniuotosios ir grublėtosios keramikos dirbinių, molinių verpstukų, akmeninių trintuvų, geležinis įmovinis kirvis. Išskirti 4 pylimo statybos etapai, kiekvienas jų pasibaigęs gaisru. Pirmasis pylimas buvo 1,2 m aukščio, 5 m pločio, su medine užtvara viršuje, kuri sudegė. Po to pylimas buvo paaukštintas iki 2 m aukščio ir 7 m pločio užpilant smėlio sluoksnį ir užplūkiant molį. Jo viršuje buvusi medinė siena irgi sudegė. Trečiasis pylimas paaukštintas iki 3 m ir ties pagrindu siekė 11 m plotį. Naujoji medinė gynybinė siena įrengta jo vidiniame šlaite, sustiprinta akmenimis. Ji juosė ir visą aikštelę. Sudegus šiai sienai pylimas paaukštintas iki dabartinės išvaizdos, jo išorinis šlaitas išgrįstas iki 40 cm skersmens akmenimis.
Gyvenvietėje rasta pastatų liekanų, masyvi žalvarinė apyrankė, Romos imperatoriaus Maksimino I sestercija, molinių verpstukų, geležinių ylų ir smeigtukų, brūkšniuotosios ir grublėtosios keramikos dirbinių. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e.–II tūkstantmečio pradžia. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus ir Vytauto Didžiojo karo muziejus.[2] 0,15 km į šiaurės rytus yra Migonių pilkapynas.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Objekto Nr. 5022 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ Gintautas Zabiela. Migonių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 71 psl.
- Покровский Ф. В. Археологическая карта Ковенской губернии. Вильна, 1899, c. 127.
- Lietuvos TSR archeologijos atlasas, Vilnius, Mintis, 1975 m. t.2 p. 108-109 (Nr. 440)
- Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – KPC A. – F.1. – Ap.1. – B.25. – P.180-196.
- Petras Tarasenka. Lietuvos piliakalniai. -V., 1956. – P.46.
- R. Volkaitė – Kulikauskienė. Lietuvos archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai. – V.,1958. – P.33-37.
- R. Volkaitė-Kulikauskienė. Migonių (Jiezno raj.) archeologiniai paminklai // Iš lietuvių kultūros istorijos. – V., 1958. – T.1. – P.44-57, 61-62.
- R. Volkaitė-Kulikauskienė. Miniatiūrinių piliakalnių Lietuvoje klausimu // Iš lietuvių
kultūros istorijos. – V., 1958.
- J. Žukauskaitė. Budelių, Migonių, Mūro Strėvininkų, Palapainio (Vilūnų), Paparčių piliakalnių (Kaišiadorių r.) aplinkos 2008 m. žvalgomųjų archeologinių tyrinėjimų ataskaita. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka.