Mielnikas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Mielnikas
lenk. Mielnik
   POL gmina Mielnik COA.svg   
Mielnik panorama ze wzgórza.JPG
Mielniko kaimas

Mielnikas
52°19′38″N 23°02′55″E / 52.32722°N 23.04861°E / 52.32722; 23.04861 (Mielnikas)Koordinatės: 52°19′38″N 23°02′55″E / 52.32722°N 23.04861°E / 52.32722; 23.04861 (Mielnikas)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija: Palenkės vaivadija Palenkės vaivadija
Apskritis: Semiatičės apskritis
Valsčius: Mielniko valsčius
Gyventojų (): 980
Pašto kodas: PL 17-307
Tinklalapis: www.mielnik.com.pl/
Commons-logo.svg Vikiteka: MielnikasVikiteka

Mielnikas, Melnikas (lenk. Mielnik, ukr. Мельник, Melnyk) – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Mielniko valsčiuje, Semiatičės apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 17 km į pietryčius nuo Semiatičės ir apie 88 km į pietus nuo vaivadijos centro Balstogės. Šalia kaimo teka Vakarinio Bugo upė. Kaime įsikūrusi Mielniko Mergelės Marijos Gimimo parapija.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo V a. pr. m. e. iki X a. šiose vietovėse gyveno lietuviams artima baltų gentis - jotvingiai.[1][2] Nuo XIII a.-XIV a. iki 1513 m. priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Trakų vaivadijai, nuo 1513 m. iki 1569 m. Liublino unijos Palenkės vaivadijai. 1323-1324 m. šias vietoves prie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės prijungė kunigaikštis Gediminas. Lietuvos pilietinio karo metu 1382 m., kai kunigaikščiai Kęstutis ir Jogaila kovojo dėl valdžios, Mazovijos kunigaikštis Janušas I Senasis užėmė šią gyvenvietę. 1383 m. Jogaila gyvenvietę atsiemė. 1420 m. kunigaikštis Vytautas Didysis finansavo pirmosios Šv. Kristaus Kūno bažnyčios statybas ir įkūrė Mielniko Viešpaties Atsimainymo parapiją. 1430-1444 m. gyvenvietė priklausė Boleslavui IV Varšuviečiui. 1440 m. rugsėjo 22 d. gyvenvietei suteikta Kulmo teisė. 1444 m. miestą nusipirko Kazimieras Jogailaitis. 1501 m. spalio 3 d. mieste pasirašytas Melniko aktas ir spalio 25 d. patvirtinta Mielniko privilegija. 1501 m. spalio 27 d. miestui suteikta Magdeburgo teisė. 1569-1795 m. buvo Abiejų Tautų Respublikos Mažosios Lenkijos provincijos Palenkės vaivadijos valdose.[3][4] 1580 m. mieste gyveno 1500 gyventojų. Švedų tvano metu miestas neteko 68 % gyventojų, daugelis pastatų sudegė ir liko tik apie 450 gyventojų. Nuo 1795 m. iki 1807 m. priklausė Prūsijos karalystės Naujosios Rytų Prūsijos Balstogės departamentui. 1807-1842 m. priklausė Rusijos imperijos, Balstogės sričiai, 1842-1914 m. Gardino gubernijai. XIX a. įkurtos Mielniko žydų kapinės. 1825 m. pastatyta Mielniko Mergelės Marijos Gimimo cerkvė. Nuo 1914 m. iki 1919 m. priklausė Vokietijos imperijos Oberosto sričiai. 1919-1939 m. priklausė Lenkijos tarpukario Balstogės vaivadijai. 1934 m. gyvenvietė neteko miesto teisių. 1939-1941 m. priklausė Tarybų Sąjungos, Baltarusijos TSR, Bresto srities, Semiatičės rajonui. 1941-1944 m. priklausė Trečiojo reicho, Balstogės sričiai. Nuo 1945 m. priklauso Lenkijai. 1945-1999 m. priklausė Balstogės vaivadijai.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

1921 m. gyveno 1 091 žmonės:[5]

1897 m. gyveno 1 485 žmonės:[6]

Paminklai[taisyti | redaguoti kodą]

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]