Michelangelo Merisi da Caravaggio

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Karavadžas
Bild-Ottavio Leoni, Caravaggio.jpg
Mikelandželas Merizis da Karavadžas (piešinys, apie 1621 m., aut. Ottavio Leoni)
Gimė: 1571 m. rugsėjo 29 d.
Karavadžas arba Milanas
Mirė: 1610 m. liepos 18 d. (38 metai) (?)
Porto Erkolė
Tautybė: italas
Tėvas: Fermo Merisi
Motina: Lucia Aratori
Veikla: italų dailininkas.
Commons-logo.svg Vikiteka: Michelangelo Merisi da CaravaggioVikiteka

Mikelandželas Merizis, paprastai žinomas pravarde Karavadžas (it. Michelangelo Merisi da Caravaggio; 1571 m. rugsėjo 29 d. Karavadže – 1610 m. liepos 18 (?) d. Porto Erkolė) – italų baroko dailininkas, vadinamas Europos XVII a. dailės reformatoriumi, vienas iškiliausių baroko epochos meistrų. Tuo metu revoliucinis Karavadžo natūralistinis stilius plačiai paveikė Europos dailę šimtmečiams į priekį.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Jaunystė[taisyti | redaguoti kodą]

Mikelandželas Merizis gimė 1571 m. rugsėjo 27 d. Karavadžo miestelyje Lombardijoje (kita versija − Milane), prie Milano. Jo tėvas Fermo Merisi buvo akmendirbys. Būsimo dailininko vardas neturi nieko bendro su prieš 7 metus mirusio didžiojo italų renesanso meninininko Mikelandželo vardu. Vardas pasirinktas dėl to, kad gimimo diena buvo arkangelo Mykolo.[1] Tėvo Fermo vestuvėse su Lucia Aratori dalyvavo markizas Frančeskas I Sforca, kas vėliau įgalino Karavadžą tikėti, kad jo šeima esą buvusi įtakinga apylinkėse, tėvas esą buvęs ūkvedžiu ir architektu pas markizą. Tokią versiją pristato ankstyviausias Karavadžo biografas Giulio Mancini, kuris buvo sutikęs dailininką Romoje.[2] Markizo dalyvavimas tikriausiai daugiau turėjo sąsajų su dailininko motinos Lucia Aratori tėvu Giovan Giacomo, kuris dirbo markizui matininku, teisininku ir jo jaunesnioji duktė buvo markizo dukters žindyvė. Būsimo dailininko tėvas mirė, kai Karavadžui buvo 5 metai. Markizai Sforcos, ypač markizo žmona Costanza Colonna, toliau rėmė Merizių šeimą, todėl dailininko vaikystė nebuvo skurdi. Mikelandželas buvo vienas iš 4 šeimos vaikų. Tėvas iš pirmosios santuokos dar turėjo dukterį.

Kardinolas Francesco Maria del Monte, Karavadžo rėmėjas (piešinys, apie 1616 m., aut. Ottavio Leoni)

1584 m. Karavadžas įstojo mokintis Milane pas menko talento dailininką Simone Peterzano, kuris buvo mokinęsis pas Ticianą.[3] 1589-90 m. Karavadžas dokumentuotas gimtajame miestelyje dėl nuosavybės paveldėjimo reikalų po giminaičių ir motinos mirties 1590 m.[4] Jo ankstyviausi darbai rodo Girolamo Savoldo, Moretto da Brescia, Lorenzo Lotto ir venecijiečių, Ticiano ir Tintoreto įtakų apraiškas. Ką Karavadžas veikė apie 1591 m., nežinoma. Iš biografų užuominų galima spėti, kad jis buvo įsipainiojęs į plėšikų gyvenimą ir turėjo palikti Milaną dėl nusikaltimų.[5] 1592 m. Karavadžas persikėlė į Romą. Prieš tai aplankė Veneciją, kur susipažino su vietos meistrų kūryba.[6] Iki 1598 m. nežinomas nei vienas užsakymas Karavadžui. Žinoma, kad menininkas mėgdavo vaikščioti po miestą nuolat su kardu. Pirmųjų Karavadžo gyvenimo metų aplinką Romoje tikriausiai sudarė valkatų, prostitučių, plėšikų ir skurdžių pasaulis. Naktinės gatvių pjautynės būdavo įprastos.[7] Savo darbus jis išstatinėdavo pas meno pirklius, dirbo įvairių dailininkų dirbtuvėse, kol neįsidarbino pas sėkmingą to meto Romos dailininką Giuseppe Cesari, pas kurį, minima, kad tapė gėles ir vaisius.[8]

Darbo Giuseppe Cesari dirbtuvėse periodui priskiriami paveikslai „Berniukas su krepšiu vaisių“ ir „Sergantis Bakchas“. Pastarasis yra, spėjama, Karavadžo autoportretas.[9] Su Giuseppe Cesari Karavadžas išsiskyrė susipykę. Gali būti, kad tai lėmė Karavadžo charakteris. „Mikelandželas Merizis buvo kandus ir savigarbiškas žmogus“ − rašė Baglione. „Jis visuomet kalbėdavo blogai apie praeities dailininkus, taipogi apie dabarties, nesvarbu kokie jie žymūs buvo, nes galvojo, kad jis vienas juos visus pralenkė“ − prideda Bellori.[10] Spėjama, kad su meno pirklio Constantino Spata pagalba, Karavadžas buvo supažindintas su jaunų menininkų rėmėju, kardinolu Francesco Maria del Monte, kuris pakvietė dailininką į savo rūmus, skyrė kambarį ir išlaikymą. Pirmasis paveikslas, kurį įsigijo kardinolas, buvo „Kortų sukčiautojai“ (Kimberlio meno muziejus). Kitas − „Būrėja“ (Kapitolijaus muziejų variantas)[11][12]

Ankstyvieji darbai[taisyti | redaguoti kodą]

Jau ankstyvojoje kūryboje išryškėjo Karavadžo polinkis natūralistiškai vaizduoti kasdienes gyvenimo scenas, žemo socialinio sluoksnio žmones. Dailininkas tapė iškart ant drobės be paruošiamųjų eskizų, tik nubrėždavo vaizduojamos scenos kontūrus, kas buvo labai neįprasta tarp profesionalių to meto dailininkų. Nei vienas paruošiamasis Karavadžo eskizas nėra išlikęs, kai kitų dailininkų, pvz., Anibalės Karačio, išliko šimtais.[13] Taipogi, Karavadžas atsisakė idealistinio modelio vaizdavimo. Jis tapė tik tai, ką matė. „Kortų sukčiautojai“ tapo pirmuoju sėkmingu Karavadžo darbu. Žinoma virš 30 paveikslo kopijų, o kiti Romos menininkai irgi pradėjo tapyti lošėjų, tavernų scenas.[14] Kiek vėlesnis, taipogi populiarus paveikslas „Būrėja“ (2 variantai, Luvro ir Kapitolijaus muziejuose) vaizduoja panašią apgavystės sceną, kai nuo buriamojo piršto čigonė bando pavogti žiedą. Iki 1598 m. sukurti Karavadžo paveikslai datuojami tik apytikriai. „Bakchas“ rodo tipinius Karavadžo dailės bruožus − jame pavaizduotas pusnuogis jaunuolis. Jo torsas vaizduojamas idealistiškai, tačiau tonai su rankų vaizdavimu yra nenuoseklūs. Kairioji modelio ranka vaizduojama ypač natūralistiškai grubiai. Tarp idealistiškai vaizduojamų vaisių vienas yra supuvęs. Maždaug tuo metu tapyta „Medūza“ kardinolo Francesco del Monte užsakymu.[15]

Pirmaisiais Karavadžo religinės tematikos darbais laikomi „Atgailaujanti Marija Magdalena“ ir „Poilsis pakeliui į Egiptą“ (abu Dorija Pamfili galerijoje).[16] Kardinolo Francesco Maria del Monte aplinkoje pasikeitė ir Karavadžo paveikslų tematika: apie 1595 m. sukurti paveikslai „Muzikantai“ (Metropoliteno meno muziejus) ir „Liutnistas“ (Ermitažas). 1599 m. Karavadžas išbandė tapybą freskos technika kardinolo viloje, tačiau jos niekuomet neįvaldė ir šis darbas „Jupiteris, Neptūnas ir Plutonas“ vienintelis turi manieristinio (Giulio Romano įtakos) vaizdavimo bruožų.[17]

Darbai San Luigi dei Francesi ir Santa Maria del Popolo bažnyčiose Romoje[taisyti | redaguoti kodą]

1599 m. birželį Karavadžas gavo pirmą viešą užsakymą dviems šoniniams paveikslams Šv. Mato gyvenimo tema Contarelli koplyčioje San Luigi dei Francesi bažnyčioje.[18] Užsakymui tikriausiai tarpininkavo kardinolas Francesco Maria del Monte, kuris pažinojo koplyčios dekoravimo rėmėjo, tuo metu mirusio, prancūzo Matteu Cointrel (itališkai Contarelli) paveldėtojus. Šoniniai paveikslai „Šv. Mato pašaukimas“ ir „Šv. Mato mirtis“ išstatyti 1600 m. liepą. Karavadžui niekuomet iki tol neteko kurti tokiu svarbiu užsakymu ir tokių didelių matmenų paveikslus, bei tokius, kurių turinys buvo iš anksto apibrėžtas sutartyje.[19] Tai buvo rimtas iššūkis dailininkui, kuris nenaudojo paruošiamųjų eskizų. Tyrimai rodo, kad „Šv. Mato mirties“ drobės pirminis variantas buvo visiškai pertapytas iš naujo.

„Šv. Mato pašaukime“ vaizduojamas Jėzus Kristus, įžengiantis į muitininkų (biblijinio laikotarpio Palestinoje muitininko amatas buvo laikomas gėdingu) landynę, kurioje šie skaičiuoja pinigus. Kristaus rankos mostas − tai tiesioginė aliuzija į Mikelandželo „Adomo sutvėrimo“ freską Siksto koplyčioje. Dieviškąją valią paveiksle liudija šviesos srautas iš po Kristaus nugaros, kuris apšviečia landynę. Šv. Matas vaizduojamas sėdintis centre ir kaire ranka rodantis į save, jau kylantis nuo stalo. Dešinė Mato ranka vis dar laiko pinigus. „Šv. Mato mirties“ paveiksle vaizduojama brutali scena − momentas, kai Šv. Matas nužudomas. Paveiksle vaizduojamos natūralios scenos veikėjų reakcijos į nužudymo momentą, kai iš aukos kūno dar tik ištrykš kraujas. Šv. Mato išskėstos rankos − aliuzija į Jėzaus Kristaus nukryžiavimą. Virš jo leidžiasi angelas su palmės šakele. Pačio tolimiausio plano veikėjas − tai Karavadžo autoportretas.

Paveikslai tarp Romos menininkų sukėlė sensaciją.[20] Paveikslų atėjęs pažiūrėti vienas gerbiamiausių Romos menininkų, manieristas Federico Zuccari bandė paveikslus suniekinti: „iš kur čia toks triukšmas? Tai tik perdarytas Džordžonė“ (aliuzija į tai, kad Džordžonė esą irgi tapė be eskizų).[21] Tarp paveikslų 1602 m. sausį buvo įstatyta Jacob Cobaert sukurta Šv. Mato statula. Tačiau ji netenkino užsakovų ir 1602 m. vasarį Karavadžas buvo užsakytas sukurti centrinį paveikslą, kuriame turėjo būti vaizduojamas Šv. Matas ir angelas jam iš kairės, diktuojantis evangeliją. Pirmasis Karavadžo paveikslas (sunaikintas) buvo atmestas užsakovų. Anot Bellori, paveikslą nuėmęs dvasininkas motyvavo, kad grubiai sukryžiuotos ir nuogos Šv. Mato kojos paveiksle netinkamos vaizduoti šventąjį. Taipogi, paveiksle vaizduojamas evangelistas tarsi pasimetęs prie savo užduoties ir angelas pirštu įsakmiai jam turi nurodyti, ką rašyti. Antrasis Karavadžo paveikslo „Šv. Matas ir angelas“ (arba „Šv. Mato įkvėpimas“) variantas išvengia tokių trūkumų.

Po Šv. Mato paveikslų sėkmės Karavadžas sulaukė kito svarbaus užsakymo. 1600 m. rugsėjo 24 d. pasirašyta sutartis dėl dviejų šoninių paveikslų Tiberio Cerasi koplyčioje Santa Maria del Popolo bažnyčioje.[22] Šis užsakymas suvedė dviejų talentingiausių to meto Italijos dailininkų: Karavadžo ir Anibalės Karačio, darbus vieną šalia kito. Tikima, kad Anibalės Karačio centrinis koplyčios altorinis paveikslas „Mergelės Marijos paėmimas į dangų“ jau buvo vietoje, kai Karavadžas pradėjo dirbti ties šoniniais paveikslais. Abu Karavadžo paveikslai vaizduoja natūralistines scenas su minimaliu veikėjų skaičiumi. „Šv. Petro nukryžiavime“ Šv. Petras vaizduojamas paprastu senyvo amžiaus žmogumi, išties išsigandusiu mirties siaubo, be jokio religinio ar idealistinio patoso. Pirmasis „Šv. Pauliaus atsivertimo“ paveikslo variantas buvo nevykęs ir iškart atmestas užsakovų, antrajame Jėzų Kristų persekiojusio Sauliaus atsivertimas nuo dieviškosios šviesos vaizduojamas grubiu ir skaudžiu veikėjui kritimu nuo arklio. Pažymėtina, kad koplyčioje paveikslai išdėstyti taip, kad arklio užpakalis atsuktas į Anibalės Karačio paveikslą su Mergele Marija. Darbai San Luigi dei Francesi ir Santa Maria del Popolo bažnyčiose paprastai įvardijami vienais garsiausių Karavadžo kūryboje ir žymi lūžį Vakarų dailės istorijoje.

Paskutiniai metai Romoje[taisyti | redaguoti kodą]

1601 m. Karavadžas paliko kardinolo Francesco Maria del Monte globą ir perėjo pas kardinolą Girolamo Mattei.[23] Periodą pas kardinolą Monte Bellori apibūdina kaip vienintelį šviesų Karavadžo gyvenime. Pas Girolamo Mattei dailininkas išbuvo bent iki 1603 m. pabaigos. Apie 1602 m. Karavadžas jau nestokojo įtakingų rėmėjų Romoje. Vienas jų buvo markizas Vincenzo Giustiniani, kuriam Karavadžas nutapė „Pergalingąjį Kupidoną“ (Berlyno paveikslų galerija) ir, kuris tikriausiai pasirūpino, kad Santa Maria del Popolo bažnyčios paveikslą „Šv. Pauliaus atsivertimas“ Karavadžui būtų suteikta galimybė pertapyti antrą kartą.[24][25] „Pergalingąjame Kupidone“ vaizduojamas džiaugsmingas berniukas Kupidonas virš pasaulio alegorijos − muzikos instrumentų. Paveikslas žymi Karavadžo sukilimą prieš rimtus, intelektualius, tačiau šaltus ir statiškus manieristinius paveikslus. Galima jame įžiūrėti Karavadžo netiesioginę polemiką su Mikelandželu, ypač su pastarojo „Paskutiniojo teismo“ garsiąją Šv. Baltramiejaus figūra. 1601 m. liepą Karavadžas buvo užsakytas sukurti paveikslą „Mergelės Marijos mirtis“ (dabar Luvre) Santa Maria della Scala bažnyčiai. Paveikslas vėliau buvo atmestas užsakovų ir dabar laikomas vienu įspūdingiausių Karavadžo.[26] Virš Marijos galvūgalio paveiksle vaizduojamas Jėzus Kristus, pats atėjęs pasiimti mirusios motinos sielos. Liūdinčia vaizduojama Šv. Marija Magdalena, aplink − apaštalai. Po atmetimo vėliau paveikslą įsigijo Mantujos hercogas rekomendavus Rubensui. Nematę paveikslo įprašė hercogą eksponuoti jį Romoje dar savaitę. Vincenzo Giustiniani užsakė paveikslą „Abejojantis Šv. Tomas“ savo rūmams. 1603−1604 m. Karavadžas atliko altorinį paveikslą „Guldymas į karstą“ (dabar Vatikano pinakotekoje) vienai bažnyčios Santa Maria in Vallicella šoninių koplyčių. Paveikslas nebuvo ypatingai atitrūkęs nuo tradicinio scenos vaizdavimo ir sulaukė abiejų biografų, Bellori ir Baglione, pagyrimų.[27]

Karavadžas pasižymėjo ugningu ir ūmiu charakteriu, kas dažnai jį suvesdavo į konfliktus su kitais žmonėmis ir menininkais. Pirmieji įrašai apie Karavadžo nusižengimai Romoje datuojami nuo 1598 m. 1603 m. jis buvo pirmą kartą įkalintas dėl įžeidimų ir grasinimų dailininkui Giovanni Baglione, būsimam Karavadžo biografui, su kuriuo buvo aršūs konkurentai.[28] Vokiečių meno istorikas Joachim von Sandrart taip apibūdina Karavadžo draugiją: „dailininkai ir ginkluoti − su moto: „be vilties, be baimės“.[29] Tarp jų išsiskyrė tapytojas ir Karavadžo pasekėjas Orazio Gentileschi. Karavadžas nuolat turėjo ginkluotų ir žodinių konfliktų Romos gatvėse, būdavo sulaikomas, įkalinamas. 1604 m. buvo skelbtas konkursas dailininkams dekoruoti paveikslais Šv. Petro baziliką. Karavadžas buvo ignoruotas. Po to buvo atmestas paveikslas „Mergelės Marijos mirtis“ Santa Maria della Scala bažnyčioje dėl to, kad esą jame Karavadžas pavaizdavo savo meilužę ar nesenai rastą mieste prie upės negyvą prostitutę. Nors tikroji priežastis tikriausiai buvo ta, kad paveiksle nebuvo pompastiško ekstazės apimto Marijos vaizdinio, kylančio į dangų su daug giedančių angelų aplink − būtent toks paveikslas buvo vėliau patalpintas bažnyčioje.[30] Kiek nesėkmės susijusios su 1606 m. gegužės 28 d. įvykdyta žmogžudyste, lieka spėlionių klausimu.[31] Tą dieną kardų susirėmime Karavadžas nužudė Ranuccio Tomassoni, su kuriuo konfliktavo paskutinius porą metų. Ginčas esą kilęs dėl teniso mačo. Kautynėse dalyvavo po kelioliką žmonių iš abiejų pusių ir tai labiau panašėjo į dviejų priešiškų grupuočių susirėmimą.[32] Sužeistas Karavadžas prisiglaudė rėmėjos Costanza Colonna namuose ir skubiai bėgo iš Romos.[33]

Vėlyvieji metai[taisyti | redaguoti kodą]

1606 m. pabaigą ir 1607 m. pradžią Karavadžas praleido Neapolyje, kur atliko du užsakymus: „Nuplakimas“ (Kapodimontės muziejus) ir „Septyni gailestingumo darbai“ (Pio Monte della Misericordia bažnyčia). Kiti Neapolio periodo paveikslai: „Šv. Andriejaus nukryžiavimas“, „Šv. Rožinio Madona“ (Meno istorijos muziejus Vienoje). Pastarasis paveikslas vienu metu buvo Antverpene, kur padarė didelį įspūdį flamandų dailininkams, tarp jų Rubensui. Yra spėjimų, kad „Šv. Rožinio Madona“ buvo sukurta kiek anksčiau ir tik pirmą kartą paminėta parduodama Neapolyje 1607 m.[34] 1607 m. liepą Karavadžas buvo Maltoje, kur jam prieglobstį ir paramą suteikė Hospitaljerių ordino riteriai. Kodėl iš Neapolio Karavadžas patraukė būtent į Maltą, lieka nežinoma. Maltoje dailininkas sukūrė didžiausių matmenų savo paveikslą „Šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimas“ (Šv. Jono kokatedra, Valeta). Nutapė ordino didžiojo magistro Alof de Wignacourt portretą (Luvras). 1608 m. ordinas jį pakėlė į Šv. Jono riterius, tačiau jau spalį Karavadžas buvo įkalintas, tikriausiai dėl muštynių su kitu riteriu.[35] Pabėgęs iš kalėjimo dailininkas atvyko į Sirakūzus Sicilijoje, kur sukūrė paveikslą „Šv. Liučijos palaidojimas“ (Santa Lucia al Sepolcro bažnyčia). 1608 m. gruodį buvo Mesinoje, kur sukūrė paveikslus „Lozoriaus prikėlimas“ ir „Piemenų pagarbinimas“ (abu Mesinos regioniniame muziejuje). Karavadžo rėmėjai siekė reabilituoti jį Romoje dėl žmogžudystės. Gali būti, kad atsiprašymo vardan Karavadžas nutapė paveikslą „Dovydas su Galijoto galva“, kuriame Galijoto aukos įvaizdyje nutapė savo autoportretą. Paveikslas buvo skirtas popiežiaus pusbroliui Scipione Borghese, kuris tuo metu vadovavo valstybės teisingumo skyriui.

1609 m. Karavadžas vėl buvo Neapolyje, kur spalio mėnesį buvo užpultas ir sužalotas „neatpažįstamai“ grupės ginkluotų vyrų. Yra keli įvykio paaiškinimai. Viena versija, taip buvo keršyta už Ranuccio Tomassoni nužudymą, kita versija − taip keršyta už įžeidimus Maltoje.[36] Gavęs žinių, kad jam gali būti suteiktas atleidimas, Karavadžas keliavo į Popiežiaus valstybę. Išsilaipino Porto Erkolės uostelyje netoli popiežiškųjų valdų. Buvo suimtas dviem dienom, minima, dėl įvykusios kažkokios klaidos. Po paleidimo paaiškėjo, kad valtis su dailininko manta išplaukė. Karavadžas esą vijosi valtį krantu, sukaito, apimtas karštinės pasiekė sodybą pajūryje, kur mirė po kelių dienų, anot Bellori, „taip pat niekingai, kaip gyveno“.[37] Manoma, kad tai įvyko 1610 m. liepos 18 d. Iš 2001 m. rastų dokumentų, gali būti, kad Karavadžas visgi mirė Porto Erkolės ligoninėje ir buvo palaidotas bendrame kape.[38] 2010 m. grupė mokslininkų, tyrusių liekanas, tikina, kad rado tikruosius Karavadžo palaikus.[39] Dailininkui buvo 38-eri. Jis nebuvo vedęs ir nesusilaukė žinomų vaikų. Viso Karavadžas paliko apie 70 autentiškais patvirtintų darbų.[40]

Karavadžo biografijos[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai šaltiniai apie Karavadžo gyvenimą yra trys, visi parašyti po jo mirties.[41]

  • 1617–1621 m. Giulio Mancini, pastabos „Considerazioni sulla pittura“;
  • 1642 m. Giovanni Baglione, „Le vite de' pittori“;
  • 1672 m. Giovanni Pietro Bellori, „Le Vite de' pittori, scultori et architetti moderni“.

Pirmąją biografiją parašė gydytojas Giulio Mancini, kuris sutiko Karavadžą apie 1592 m. Romoje ir turėjo dažnai su juo susitikinėti 1595 − 1600 m. laikotarpiu. Mancini biografinių pastabų trūkumas buvo tas, kad, nors informatyvios, jos buvo labai trumpos. 1642 m. antrąją biografiją publikavo Karavadžo konkurentas Romoje Giovanni Baglione, kuris buvo stebėtinai objektyvus, turint omeny, kad vienu metu jis kreipėsi į teismą dėl esą Karavadžo grasinimo jį nužudyti. Daugelį Baglione teiginių patvirtino vėliau rasti dokumentai. Jo biografija dažnai įgauna moralizuojantį pobūdį aprašant Karavadžo nusižengimus.

Trečiąją biografiją gerokai po Karavadžo mirties parašė Giovanni Pietro Bellori, kuris daugelį faktų paėmė iš Giovanni Baglioni biografijos, tačiau atskleidė naujų detalių apie dailininko gyvenimą. Taipogi, Bellori, prieš rašydamas biografiją, specialiai keliavo, kad susipažinti su Karavadžo dailės darbais. Bellori tikėjo idealistine meno paskirtimi. Anot Bellori, didžiausias Karavadžo dailės trūkumas buvo tas, kad jis ignoravo praeities dailės pasiekimus ir ėmė pavyzdžius tiesiai iš gyvenimo. Tame Bellori matė Karavadžo dailės žalą, kurią jis darė savo įtaka kitiems dailininkams. Anot Bellori, tai Anibalė Karačis savo klasikiniu baroku parodė tikrąjį kelią, kuriuo reikia sekti tapytojams, siekiantiems nusikratyti manieristinio nenatūralumo. Karavadžo dailė esą buvo kelias į kitą, nesektiną pusę. Bellori mini, kad Karavadžas rengdavosi puošniais rūbais, tačiau dėvėdavo tą patį komplektą, pakol jis visiškai nusidėvėdavo. Bellori aprašo Karavadžą buvus tamsaus gymio, tamsiomis akimis, juodais antakiais ir juodais plaukais. Tokia esą buvusi ir jo dailė.[42]

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Audringas ir dramatiškas Karavadžo gyvenimas atitiko jo maištingai kūrybinei dvasiai. Jau pirmuose Romoje sukurtuose darbuose – „Mažasis sergantis Bakchas“ (apie 1591 m., Roma, Borgezės galerija), „Berniukas su krepšiu vaisių“ (apie 1593 m., ten pat), „Būrimas“ (apie 1594, Luvras), „Liutnistas“ (apie 1595 m., Ermitažas), jis pasižymėjo novatoriškumu, metančiu iššūkį tradicinei dailei – tapė grubius prasčiokus, gatvės prekijus, čigones ar antikos dievą – Bakchą. Šventieji paveiksluose vaizduojami kaip to meto Italijos miestų valkatos. Jo drobės išsiskiria šviesos ryškumu, monumentalumu ir plastiškumu.

„Vakarienė Emause“, (1601, Londono nacionalinė galerija)

Nevengdamas natūralistinių efektų smurto scenose – pvz., vaizduodamas biblijinį Abraomo sūnaus Izaoko siužetą („Izaoko aukojimas“, apie 1596, Uficių galerija, Florencija – paveikslas popiežiui Urbonui VIII), Karavadžas kituose savo darbuose sukūrė gilesnę ir poetiškesnę personažų traktuotę („Atgailaujanti Marija Magdalena“, apie 1596 m., Dorija Pamfili galerija, Roma).

Pasiekęs kūrybinės brandos Karavadžas sukūrė monumentalių drobių ciklą, skirtą Šv. Matui (15991602 m., San Luidži dei Frančezi bažnyčios Kontareli koplyčia, Roma). Pirmojoje jų pavaizduoja tiesos šviesos atėjimą pas padugnes įėjus Kristui ir Šv. Petrui.

Paskutiniems jo darbams „Šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimas“ (1608 m., Valeta, Šv. Jono kokatedra), „Šv. Liučijos laidojimas“ (1608 m., Santa Liučija bažnyčia, Sirakūzai), „Piemenų pagarbinimas“ (1609 m., Regioninis muziejus, Mesina) ir kt. būdinga energijos sklidina patetika, bei nakties gelmės romantizmas.

Karavadžo darbai padarė didžiulę įtaką XVII a. meistrams – jų tarpe Rembrandtui ir Rubensui, Velaskesui. Jau gyvenimo metu ir iškart po dailininko mirties Romoje ir Neapolyje susibūrė dailininkų pasekėjų grupelės, kurios perėmė ir imitavo Karavadžo dailės bruožus. Šie dailininkai meno istorijoje vadinam karavadžistais. Ispano Chosė de Riberos Neapolyje propaguotas karavadžizmas buvo perimtas Ispanijoje ir padėjo susiformuoti XVII a. Ispanijos natūralistinei tapybos mokyklai. Grupė olandų dailininkų, apie 1620 m. lankiusių Italiją, grįžę suformavo Utrechto karavadžistų grupę.

Iškart po mirties Karavadžas plačiosios publikos buvo beveik užmirštas. Jo padėtis istorijoje buvo atstatyta XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje pradėjus nuoseklius meno istorijos tyrimus. Tuomet buvo nustatytas didžiulis Karavadžo dailės poveikis kartoms vėlesnių dailininkų. Bernardas Berensonas pavadino Karavadžą antru reikšmingiausiu italų dailininku Europos meno istorijos kontekste, įtaka nusileidžiančiu tik Mikelandželui. Tradiciškai Karavadžas (tapyba), su Francesco Borromini (architektūra) ir Gian Lorenzo Bernini (skulptūra), sudaro iškiliausių XVII a. Italijos baroko meistrų trijulę.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „Modest origins, noble connections“
  2. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „Modest origins, noble connections“
  3. Ann Sutherland Harris. „Seventeenth-Century Art and Architecture“. Laurence King Publishing, − 2005. p. 34
  4. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „They committed a murder“
  5. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „They committed a murder“
  6. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „In Rome“
  7. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „City of men, city of whores“
  8. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „The brothers Cerasi“
  9. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „Self-portrait as Bacchus, boy with a basket of fruit“
  10. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „Boy bitten by a lizard“
  11. Ann Sutherland Harris. „Seventeenth-Century Art and Architecture“. Laurence King Publishing, − 2005. p. 35
  12. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „Gypsies and roques and a cardinal snared“
  13. Ann Sutherland Harris. „Seventeenth-Century Art and Architecture“. Laurence King Publishing, − 2005. p. 35
  14. Ann Sutherland Harris. „Seventeenth-Century Art and Architecture“. Laurence King Publishing, − 2005. p. 36
  15. virtualuffizi.com
  16. Ann Sutherland Harris. „Seventeenth-Century Art and Architecture“. Laurence King Publishing, − 2005. p. 37
  17. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. In the laboratory of alchemist“
  18. Ann Sutherland Harris. „Seventeenth-Century Art and Architecture“. Laurence King Publishing, − 2005. p. 38
  19. Ann Sutherland Harris. „Seventeenth-Century Art and Architecture“. Laurence King Publishing, − 2005. p. 38
  20. Ann Sutherland Harris. „Seventeenth-Century Art and Architecture“. Laurence King Publishing, − 2005. p. 38
  21. Ann Sutherland Harris. „Seventeenth-Century Art and Architecture“. Laurence King Publishing, − 2005. p. 40
  22. Ann Sutherland Harris. „Seventeenth-Century Art and Architecture“. Laurence King Publishing, − 2005. p. 42
  23. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „In the house of Mattei“
  24. Ann Sutherland Harris. „Seventeenth-Century Art and Architecture“. Laurence King Publishing, − 2005. p. 44
  25. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. p. „Love live V“
  26. Ann Sutherland Harris. „Seventeenth-Century Art and Architecture“. Laurence King Publishing, − 2005. p. 46
  27. Ann Sutherland Harris. „Seventeenth-Century Art and Architecture“. Laurence King Publishing, − 2005. p. 47
  28. Ann Sutherland Harris. „Seventeenth-Century Art and Architecture“. Laurence King Publishing, − 2005. p. 45
  29. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „Painters, swordsmen and whores“
  30. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „So much trouble“
  31. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „Death on a tennis court“
  32. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. p. 182
  33. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „On the run“
  34. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „Caravaggio and Rubens“
  35. Ann Sutherland Harris. „Seventeenth-Century Art and Architecture“. Laurence King Publishing, − 2005. p. 47
  36. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „The knight`s revenge“
  37. Ann Sutherland Harris. „Seventeenth-Century Art and Architecture“. Laurence King Publishing, − 2005. p. 48
  38. reuters.com
  39. theflorentne.net
  40. Oxford reference
  41. Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „Facts and fiction“
  42. Giovanni Bellori. „The Lives of the Modern Painters, Sculptors and Architects“. Cambridge University Press, − 2005. p. 185

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Michelangelo Merisi da Caravaggio – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikiteka

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.