Michailas Kutuzovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Michailas Ilarionovičius Kutuzovas
Goleniščevas-Kutuzovas
rus. Михаи́л Илларио́нович Голенищев-Куту́зов
Kutuzov1.jpg
Gimė: 1745 m. rugsėjo 16 d.
Sankt Peterburgas
Mirė: 1813 m. balandžio 28 d. (67 metai)
Bunclau, dab. Boleslavecas, Lenkija
Veikla: rusų karvedys, karinis strategas, generolas feldmaršalas (1812 m.), Smolensko kunigaikštis (1812 m.). 1812 m. karo didvyris, išgarsėjęs tuo, kad apgynė Rusiją nuo Napoleono kariuomenės bei privertė jį gėdingai trauktis.
Commons-logo.svg Vikiteka: Michailas KutuzovasVikiteka

Michailas Ilarionovičius Kutuzovas (tikroji pavardė Goleniščevas-Kutuzovas rus. Михаи́л Илларио́нович Голенищев-Куту́зов, 1745 m. rugsėjo 16 d. Sankt Peterburgas1813 m. balandžio 28 d. Bunclau, dab. Boleslavecas, Lenkija) – rusų karvedys, karinis strategas, generolas feldmaršalas (1812 m.), Smolensko kunigaikštis (1812 m.). 1812 m. karo didvyris, išgarsėjęs tuo, kad apgynė Rusiją nuo Napoleono kariuomenės bei privertė jį gėdingai trauktis.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmąjį karinis patyrimą įgijo 1764-1765 m. Abiejų Tautų Respublikoje, vadovavo mažiems kariniams daliniams, kovojantiems su Baro konfederatais. Dalyvavo 1768-1774 m. ir 1787-1791 m. karuose su Turkija. 1774 m. sužeistas, neteko kairiosios akies. Pasižymėjo per 1790 m. Izmailo šturmą.

1795-1799 m. Rusijos imperijos kariuomenės Suomijoje vadas. 1799-1801 m. ir 1809-1811 m. Lietuvos generalgubernatorius, 1801-1802 m. Sankt Peterburgo generalgubernatorius, 1806-1807 m. Kijevo generalgubernatorius. 1802 m. pateko į imperatorius Aleksandro I nemalonę, paliko kariuomenę.

Per 1805 m. Austrijos ir Rusijos karą su Napoleono I Prancūzija vėl vadovavo Rusijos kariuomenei Austrijoje, 1805 m. gruodžio 2 d. dalyvavo Austerlico mūšyje. Per 1806-1812 m. karą su Turkija 1811-1812 m. Moldavijos armijos vadas. Pasiekė pergalių ir pasirašė Rusijai naudingą Bukarešto taiką.

Per Napoleono 1812 m. žygį į Rusiją viešosios nuomonės veikiamo imperatorius Aleksandro I rugpjūčio 9 d. paskirtas kariuomenės vyriausiuoju vadu. Vengė lemiamo susidūrimo, bet spaudžiamas imperatoriaus ir viešosios nuomonės rugsėjo 7 d. stojo į Borodino mūšį. Nors patyrė didelių nuostolių, bet kariuomenės neprarado. Priverstas trauktis atidavė Maskvą prancūzams. Vėliau persekiojo dėl šalčio ir bado priverstus trauktis prancūzus, mūšyje prie Malojaroslaveco spalio 24 d. neleido jiems žygiuoti į Ukrainą. Lapkričio 26-29 d. Berezinos mūšyje sumušė Napoleono I pagrindines pajėgas. Nuo 1813 m. sausio vadovavo Rusijos kariuomenei Europoje.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Michailas Kutuzovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 342 psl.

Nuorodos (rus.)[taisyti | redaguoti kodą]