Miško gaisras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Miško gaisras
Smiltynės miškas po gaisro

Miško gaisras – nekontroliuojamas degių medžiagų degimas mišku apaugusiuose ir neapaugusiuose miško plotuose. Skirstomi į antžeminius, kai dega miško paklotė, trakas, viršūninius, kai dega ir medžių lajos, bei požeminius, kai dega durpingas dirvožemio sluoksnis. Kyla dėl žaibo išlydžio, neatsargios žmogaus veiklos (pernykštės žolės, laužų deginimo, nuorūkų, šiukšlių, kibirkščių vykdant miškotvarkos darbus).

Lietuvoje miško gaisrai daugiausia kyla vėlyvą pavasarį ir vasarą, dažniausiai spygliuočių jaunuolynuose. Sausringu laikotarpiu hidrometeorologijos tarnybos skelbia gaisringumo prognozes. Esant aukščiausiai gaisringumo kategorijai uždraudžiamas lankymasis miškuose, iš stebėjimo bokštų stebimi miškai. Kaip profilaktinės priemonės įrengiami priešgaisriniai barjerai, mineralizuotos juostos, išvalomos priešgaisrinės kvartalinės linijos, tiesiami priešgaisriniai keliai, valomi privažiavimai prie vandens telkinių[1].

Nuo miško gaisrų ypač kenčia regionai, su ilgais sausringais laikotarpiais: Australija, Pietų Europa, Vakarų, vidurio JAV.

Miško gaisras sukelia miško želdinių žūtį. Buvusioje gaisravietėje pirmiausia suveši pionieriniai augalai – įvairūs krūmokšniai, piktžolės, vėliau pradeda augti smulkūs medžiai.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Miško gaisras. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 122 psl.