Mezoreljefas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Mezoreljefas (gr. μεσος vidutinis + reljefas) – vidutinio dydžio iškilios ir įdubios Žemės paviršiaus formos.

Mezoreljefą formuoja endogeninės ir egzogeninės Žemės jėgos. Mezoreljefo kūrimosi laikas nuo 1000 iki 100 000 metų.

Mezoreljefui priskiriami upių slėniai (pvz., Neries, Kuros) ir jų ruožai, tarpukalnių įdubos (Liublianos, Sevano), kalnagūbrių atšakos (Pajūrio Alpės, Dolomitinės Alpės), pavieniai kalnai (Vezuvijus, Etna), duburiai (Ženevos ežeras, Gardos ežeras), aukštumos (Sūduvos aukštuma, Dzūkų aukštuma, Aukštaičių aukštuma Baltijos kalvyne). Plotas iki 10000 km², santykinis aukštis 0,1–1,0 km.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algimantas ČesnulevičiusMezoreljefas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 15 psl.