Merarchas

Merarchas (gr. μεράρχης, iš gr. μέρος 'dalis, skyrius; divizija' + gr. ἄρχειν 'valdyti, vadovauti') – Bizantijos karinis laipsnis, apytiksliai atitinkąs divizijos generolą.

Istorija

Žodis merarchēs pirmą kartą užfiksuotas VI a. antroje pusėje veikale Stratēgikon (šis karo žinynas priskiriamas Bizantijos imperatoriui Maurikijui, valdžiusiam 582–602 m.). Istorikas Warren Treadgold teigė, kad šis laipsnis ir atitinkami kariniai junginiai jau egzistavo imperatoriaus Zenono, valdžiusio 474–499 m., laikais. Stratēgikon laikais lauko armiją (kuria vadovaudavo strategas) paprastai sudarydavo trys merai (kiekviename po 5-7 tūkstančius karių). Kiekvieną merą sudarydavo kelios moiros, kurioms vadovaudavo duksai (doux) ir kurias sudarydavo keletas tagmų ar bandų.

Šis skirstymas išliko ir vėlyvosios Bizantijos armijoje, nors jau VIII a. terminas merarchēs imtas vartoti rečiau, vietoj vis dažniau vartotas turmarchas (gr. τουρμάρχης). Merus tiek specialiojoje, tiek bendrinėje kalboje vis dažniau imta vadinti turmomis (lot. turma 'spiečius'). Terminų μέρος ir turma tapatumą paliudija ir imperatoriaus Leono VI Išminčiaus, valdžiusio 886–912 m., veikalas „Taktika“.
Turmos tuo metu buvo stambūs teritoriniai vienetai ir provincijų armijos korpusų temų (gr. Θέμα, thema) taktiniai daliniai. Kiekvieną temą, vadovaujamą stratego, paprastai sudarydavo trys turmos, o šias savo ruožtu sudarydavo drungai (senesniųjų moirų analogai), o pastaruosius – bandos. Skirtingose temose bandų dydžiai buvo skirtingi, skyrėsi ir bandų skaičius meruose. Todėl ir karių skaičius meruose/turmose svyravo nuo 1000 iki 5000.

Kartais (pvz., Filotėjaus „Kletorologione“) merarchus (merarchēs, kartais rašyta meriarchēs (gr. μεριάρχης)) skyrė nuo kitų turmarchų. Mokslininkas John B. Bury iškėlė mintį, kad IX–X a. merarchas buvo ypatinga pareigybė, kad merarchai buvo turmarchai, priskirti temų strategams kaip adjutantai ir padėjėjai, neturėję jų vadovaujamos teritorijos. Tuo jie skyrėsi nuo likusių dviejų „reguliariųjų“ turmarchų, kurie vadovavo savo turmoms.
Atradus Knoso merarcho antspaudą paaiškėjo, kad jie galėjo turėti priskirtas teritorijas, todėl Aleksandras Každanas savo knygoje „Oxford Dictionary of Byzantium“ atmetė Bury hipotezę. Karo istorikas Džonas heldonas (John Haldon) knygoje „Three Treatises on Imperial Military Expeditions“ praktiškai palaikė Bury, minėdamas merarchus kaip vadus turmų, kuriose buvo temų štabai. Pagal Heldoną tai paaiškino faktiškai žemesnį merarchų rangą lyginant su likusiais turmarchais, kadangi merarchai buvo ne savarankiški vadai, o strategų štabų nariai.

Merarchai dabartinėje Graikijoje

Terminas merarchas vartojamas dabartinėje Graikijos armijoje. Merarchas (gr. merarchos, μέραρχος) yra divizijos vado pareigos, nepriklausomai nuo jo turimo karinio laipsnio. Atitinkamai divizija vadinama gr. μεραρχία).

Šaltiniai

• Bury, John B. (1911). The Imperial Administrative System of the Ninth Century: With a Revised Text of the Kletorologion of Philotheos. London, United Kingdom: Oxford University Press.
• Haldon, John F. (1990). Constantine Porphyrogenitus: Three Treatises on Imperial Military Expeditions. Vienna, Austria: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften.
• Kazhdan, Alexander Petrovich, red. (1991). The Oxford Dictionary of Byzantium. New York, New York and Oxford, United Kingdom: Oxford University Press. ISBN 978-0-19-504652-6.
• Treadgold, Warren T. (1995). Byzantium and Its Army, 284–1081. Stanford, California: Stanford University Press. ISBN 0-80473-163-2.