Melniko aktas
Melniko aktas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės ir Lenkijos karalystės susitarimas, sudarytas 1501 m. spalio 3 d. Petrakavo (į pietvakarius nuo Varšuvos) seime ir spalio 23 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro ir keliolikos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės Ponų Tarybos narių atskirai patvirtintas Palenkės Melnike.
Sutartis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Skelbiama, kad Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštytė susijungia į vieną politinį vienetą (nedalomą kūną), turės bendrus pasitarimus (seimus), bendras valdovas turės ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą. Per vainikavimą kartu būsią tvirtinamos abiejų valstybių bajorų teisės, visais atvejais jos teiks viena kitai pagalbą, abiejose valstybėse bus naudojami tokios pat vertės pinigai.
Akte nurodyta, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės Ponų Tarybos nariai, kiti didikai, žymesni bajorai turį tą naują uniją patvirtinti priesaikomis ir raštais tiek kartų, kiek bus reikalinga. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, tvirtindamas susitarimo nuostatus, pasižadėjo pasirūpinti, kad visi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės ponai juos priimtų ir savo antspaudais patvirtintų. Aktas iš esmės naikino Jogailaičių tėvonines teises į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštytę. Lietuvos Didžioji Kunigaikštytė norėjo Lenkijos paramos 1499 m. prasidėjusiame nesėkmingame kare su puolančia Maskvos didžiąja kunigaikštyste, o Lenkija siekė sau pajungti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštytę.
1501 m. mirus Lenkijos karaliui Jonui Albrechtui, juo pagal Aktą spalio 4 d. tapo Aleksandras, bet Lenkijos karinė pagalba Lietuvos Didžiajai Kunigaikštytei buvo labai maža. Dėl Akto Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštytėje kilo įtakingų didikų (Radvilos, Goštautai, Mykolas Glinskis) opozicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės Seimas Lietuvos Brastoje 1505 m. atmetė Aktą kaip susitarimą, kuris siaurina šalies savarankiškumą ir kuriam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės atstovai neturėję Seimo įgaliojimų. Aktyviausi Akto šalininkai Vilniaus vyskupas Albertas I Taboras, Trakų vaivada, žemės maršalka Jonas Jurgaitis Zaberezinskis ir Žemaitijos seniūnas Stanislovas Kęsgaila buvo pašalinti iš Ponų Tarybos.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Bronius Dundulis. Melniko aktas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 48 psl.