Melanezijos istorija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Melanezijos istorija – Melanezijos regiono istorija nuo seniausių laikų iki dabar.

Apgyvendinimas

Melanezija pirmą kartą buvo apgyvendinta prieš maždaug 50000 metų. Kadangi regiono dabartinė rasinė sudėtis labai mišri, spėjama, kad senieji gyventojai čia kėlėsi per kelias bangas, tapdami dabartinių negritų, papuasų protėviai.

Austroneziečiai atsikėlė į šias žemes vėliau, maždaug 1500 m. pr. m. e., austroneziečių migracijos laikais. Šie žmonės, apsigyvenę Melanezijoje, žinomi Lapita vardu. Lapitos atstovai buvo keramikos gamintojai, gerai įgūdę jūrininkai bei žemdirbiai, naujai apgyvendinę visą Melaneziją. Jie pakeitė vietos gyventojų tautinę sudėtį, suformuodami melaneziečių tautas ir kalbas.

Tik Naujoji Gvinėja liko gyvenama senųjų gyventojų.

Archeologinės kultūros

Dėl specifinių vietos gamtinių sąlygų Melanezijoje nesusiformavo aukštesnio lygio kultūra. Regionas išliko akmens amžiuje. Vieninteliai archeologiniai paminklai yra megalitai, statyti atskirose salose.

Vanuatu yra išlikę legendų apie priešistorinį karalių. Vienintelė istorinė karalystė (Tui Viti karalystė) Melanezijos regione įsikūrė Fidžyje XIX a. Bet jos įsikūrimas buvo nulemtas daugiau įtakos iš Polinezijos.

Atradimas ir tyrinėjimai

Melanezijos salas pirmieji „atrado“ Malajų salyno atstovai. Molukų salų Ternato imperija, nuo XV a. išplėtusi prekybinį tinklą, pasiekė vakarinę Naująją Gvinėją. Jie su vietos gyventojais užmezgė prekybinius santykius, o tik šioje saloje aptinkamų rojaus paukščių plunksnas padarė egzotine preke.

Nuo XVI a. Melaneziją pasiekė ir ją tyrinėjo europiečiai. Taip jie atrado atskiras salas. Pirmieji tyrinėtojai buvo ispanai, juos sekė olandai, anglai, prancūzai. XVIII a. čia plaukojo britų keliautojas Džeimsas Kukas.

Kadangi Melanezijos salose buvo paplitęs kanibalizmas, salos ilgai buvo viena menkiausiai žinomų pasaulio dalių, kurios Vakarų šalys vengė.

Nepaisant to, nuo XIX a. pradžios europiečiai mainė alkoholį ir tabaką į būtiniausias sau prekes – santalmedį, rojaus paukščių kailiukus. Jie taip pat atnešė ir naujas ligas: raupus, tymus, dizenteriją, gripą, sifilį ir raupsus. Nuo šių ligų žuvo nemažai vietinių gyventojų. Kai santalmedžio paklausa sumažėjo, susiformavo nauja prekybos forma: buvo pavergiami žmonės iš Naujosios Kaledonijos, Lojalumo salų, Vanuatu, Naujosios Gvinėjos ir Saliamono salų darbui cukraus plantacijose Fidžyje ir Kvinslande. Ši prekyba žmonėmis sustojo tik XX amžiaus pradžioje.

Kolonizacija

Padalinta Naujoji Gvinėja 1884-1919 m.

XIX a. Melaneziją politiškai dalinosi kolonijinės imperijos. Regiono dalybose dalyvavo keturios valstybės. Pirmieji įsitraukė Nyderlandai, tuo metu jau valdę Malajų salyną vakaruose. Jie prisijungė prie savo kolonijos Naujosios Gvinėjos vakarinę dalį. 1853 m. Napoleonui III bandant konkuruoti su britų kolonijomis Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, Prancūzija paskelbė savo kolonija Naująją Kaledoniją, kuri tapo Prancūzijos nuteistųjų pataisos vieta.

Konkuruodama su prancūzais 1883 m. Britų imperija nuo Australijos pakrančių prisijungė Naujosios Gvinėjos pietrytinę dalį, kur įkurta Papua kolonija (vėliau atiduota Australijai). Iš ten jie plėtė įtaką aplinkinėse salose, kolonizuodami Fidžį, Vanuatu (sutarė jį valdyti kartu su Prancūzija). Pačioje XIX a. pabaigoje į dalybas įsijungė ir Vokietija, kuri pareiškė teises į likusį neokupuotą Naujosios Gvinėjos šiaurės rytų trečdalį. Iš ten ji kolonizavo Bismarko salyną, o su Britų imperija pasidalino Saliamono salyną, sukurdama Vokietijos Naująją Gvinėją.

Prasidėjus I pasauliniam karui, Vokietijos kolonijos atiduotos administruoti Australijai. Ilgainiui ši sujungė Papua su buvusiomis Vokietijos kolonijomis, suformuodama junginį, dabar vadinamą Papua Naująja Gvinėja.

II pasaulinio karo metu Naująją Gvinėją okupavo Japonijos imperija. Gvinėjos čiabuviai dalyvavo kare, remdami Australiją, padėdami jų pajėgoms judėti per džiunglėmis apaugusią salą.

Nepriklausomybė

Po II pasaulinio karo per karą japonų užgrobtos kolonijos sugrįžo buvusiems kolonizatoriams: Australijai, Jungtinei Karalystei, Olandijai.

1945 m. buvusios Nyderlandų kolonijos Malajų salyne (Nyderlandų Rytų Indija) išsikovojo nepriklausomybę kaip Indonezija. Nepaisant to, Vakarų Naujoji Gvinėja liko Nyderlandų kolonija. Olandai ėmė ruošti vietos gyventojus savivaldai. 1959 m. išrinkta papuasų taryba ir 1961 m. pradėjo veikti Naujosios Gvinėjos Taryba (Nieuw Guinea Raad). Naujai valstybei buvo išrinktas pavadinimas Vakarų Papua, sukurta vėliava (Bintang Kejora).

Šių procesų metu Indonezija pagrasino karu, siekdama prisijungti naująją valstybę. 1962 m. Nyderlandai perdavė teritoriją laikinajai JT administracijai (UNTEA). Nepaisant to, 1963 m. Indonezija užgrobė valdžią buvusioje Olandijos kolonijoje. 1969 m. Indonezija buvo priversta suorganizuoti balsavimą dėl papuasų apsisprendimo (pepera). Dėl Indonezijos armijos grasinimų, balsavimas 100 procentų pripažino Indonezijos valdžią Vakarų Naujojoje Gvinėjoje.

Vėliau, dekolonizacijos metu (daugiausia XX a. VIII dešimtmetyje) dauguma buvusių kolonijų tapo nepriklausomos:

• 1970 m. nepriklausomybę gavo Fidžis (nuo JK).
• 1975 m. nepriklausomybę gavo Papua Naujoji Gvinėja (iš Australijos).
• 1978 m. nepriklausomybę gavo Saliamono salos (iš JK).
• 1980 m. nepriklausomybę gavo Vanuatu (iš JK ir Prancūzijos).

Vienintelė priklausoma teritorija yra likusi Naujoji Kaledonija, kurią vis dar valdo Prancūzija.

Taip pat skaitykite

• Polinezijos istorija
• Mikronezijos istorija