Meksikinis rudasis lokys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ursus arctos nelsoni
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Potipis: Stuburiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertebrata)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Plėšrieji žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Carnivora)
Šeima: Lokiniai
(Wikispecies-logo.svg Ursidae)
Gentis: Meškos
(Wikispecies-logo.svg Ursus)
Rūšis: Rudasis lokys
(Wikispecies-logo.svg Ursus arctos)
Porūšis: meksikinis rudasis lokys
(Wikispecies-logo.svg Ursus arctos nelsoni)
Binomas
Ursus arctos nelsoni
Merriam, 1914

Meksikinis rudasis lokys (lot. Ursus arctos nelsoni), meksikinis grizlis - spėjamai išnykęs rudojo lokio (Ursus arctos) porūšis.

Lotyniškas porūšios pavadinimas duotas amerikiečių gamtininko Edward William Nelson garbei. Tipinis porūšio individas buvo nušautas (medžiotojas H. A. Cluff) 1899 m. Čihuahua valstijoje (Meksika).[1]

Aprašas[taisyti | redaguoti kodą]

Meksikinis rudasis lokys buvo vienas sunkiausių ir didžiausių Meksikos žinduolių. Jo ilgis siekdavo 183 cm, o vidutinė masė būdavo 318 kg. Dėl sidabrinio atspalvio kailio juos dažnai vadindavo „el oso plateado“ ('sidabrinis lokys')[2] Meksikinis rudasis lokys (dar vadintas meksikiniu grizliu), buvo smulkesnis už grizlius, gyvenančius JAV ir Kanadoje. Jų kailio vyraujanti spalva būdavo blyškiai geltonrudė, kartais - pilkšvai balta, pro ilguosius plaukus prasimušdavo tamsesnė povilnė. Nutriušus ilgiesiems plaukams individų spalva pakisdavo, būdavo nuo geltonai rudos iki rūdžių spalvos. Ilgiausi plaukai augdavo ant gerklės ir šonų. Pilvo plaukų danga būdavo reta, be povilnės, būdingos nugarai ir šonams.[1]

Arealas[taisyti | redaguoti kodą]

Meksikinis rudasis lokys gyveno šiaurinėse Meksikos teritorijose, ypač vėsesnio klimato pievose ir kalnų pušų miškuose. Senasis arealas driekėsi nuo Arizonos iki Naujosios Meksikos ir Meksikos.

Biologija[taisyti | redaguoti kodą]

Meksikiniai lokiai misdavo daugiausia augalais, vaisiais, vabzdžiais. Atsitiktinai medžiodavo smulkius žinduolius, ėsdavo dvėselieną. Kas treji metai atsivesdavo 1−3 lokiukus.

Išnykimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmieji europiečiai, sutikę meksikinius ruduosius lokius buvo XVI a. konkistadorai, kai Fransiskas Vaskesas de Koronadas (Francisco Vázquez de Coronado) surengė ekspediciją ieškoti Septynių Aukso Miestų.

Lokiai retkartais medžiodavo naminius gyvulius, todėl fermeriai juos laikė kenkėjais. Meksikinius lokius gaudė spąstais, šaudė, nuodijo. Apie 1930 m. jie jau buvo reti. Jų ankstesnis arealas susitraukė iki trijų izoliuotų kalnų (Cerro Campano, Santa Clara ir Sierra del Nido) 80 km į šiaurę nuo Čihuahua miesto.
1960 m. lokių buvo likę apie 30. Nežiūrint to, kad juos saugojo, juos toliau medžiojo. 1964 m. meksikinį lokį ėmė laikyti išnykusiu.
1969 m. buvo pasirodę pranešimai, kad Jaki upės aukštupyje (Sonora, Meksika) matė kelis šio porūšio lokius. JAV biologas Carl B. Koford surengė kelių mėnesių ekspediciją, bet lokių aptikti nepasisekė.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Clinton Hart Merriam: Descriptions of New Bears of North America In: Proceedings of the Biological Society of Washington (1914), p.190-191.
  2. David Day: The Doomsday Book of Animals. Ebury Press, London
  • Walton Beacham (1997) World Wildlife Fund Guide to Extinct Species of Modern Times, ISBN 0933833407
  • Julian Huxley, Martyn Bramwell et al. (1973) The Atlas of World Wildlife
  • David Day (1981) The Doomsday Book of Animals. Ebury Press, London, ISBN 0670279870.