Meistras ir Tatjana
| Meistras ir Tatjana | |
|---|---|
 | |
| Pavadinimas | Meistras ir Tatjana |
| Kilmės šalis |  Lietuva |
| Režisierius | Giedrė Žickytė |
| Prodiuseris (-iai) | Dagnė Vildžiūnaitė |
| Operatorius | Audrius Kemežys |
| Metai | 2014 |
| Žanras | biografinis, dokumentinis, meilės drama |
| Trukmė | 84 min. |
| Kalba | lietuvių k., rusų k. |
| IMDb įrašas | |
Meistras ir Tatjana (angl. Master and Tatyana) – režisierės Giedrės Žickytės 2014 m. sukurtas dokumentinis biografinis filmas apie legendinį lietuvių fotografą Vitą Luckų. 2015 metų „Sidabrinių gervių“ ceremonijoje filmas laimėjo keturis apdovanojimus, tarp jų – už geriausią metų dokumentinį filmą bei geriausią režisieriaus darbą, o filmo operatorius Audrius Kemežys įvertintas „Sidabrinės gervės“, Lietuvos kinematografininkų sąjungos ir „Ąžuolo“ apdovanojimais[1]. Filmo muziką kūrė vienas žinomiausių kino ir teatro kompozitorių Giedrius Puskunigis bei garsi dainininkė ir muzikos kūrėja Jurga Šeduikytė.
Tarptautinė filmo premjera įvyko viename seniausių Europoje Krokuvos dokumentinių ir trumpo metro filmų festivalyje. Filmo premjera Lietuvoje – 2015 m. spalio 16 d.
Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. |
DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės
Fotografas Vitas Luckus startavo labai ryškiai ir sėkmingai. Tačiau po 1969–ais metais įvykusio reikšmingo pasirodymo Maskvos parodoje, pasirodžius jo apžvalgai tuometinės Čekoslovakijos fotografijos leidinyje „Fotografijos reviu“, visas rusiškasis žurnalo tiražas skandalingai sunaikinamas ir Luckaus darbai pradedami dėti į stalčius. Kodėl? Kuo tarybinei santvarkai neįtiko gyvybingas ir charizmatiškas kūrėjas – ar jis buvo pernelyg laisvas? Impulsyvi, veržli, vitališka Vito asmenybė bei jo originalūs darbai netilpo į oficialiai nustatytus ,,grožio” ir „normalaus gyvenimo“ rėmus. O gal sovietinės sistemos taisyklės buvo tik įrankis siekiantiems susidoroti su talentingu menininku?
Vitas Luckus gyveno visuomenėje, kurioje oficialiai neegzistavo. Iš vienos pusės jis buvo legendinis ryškus sovietų bohemos traukos centras, o iš kitos pusės - ignoruojamas, draudžiamas, nutylimas. Šioje istorijoje susikauna kraštutinumai - gyvenimas ir mirtis, meilė ir išdavystė, laisvė ir prisitaikymas, viltis ir nusivylimas, tiesos paieškos ir melas… Nuolatinis balansavimas ties pavojinga riba, kurią peržengus baigiasi aistra ir prasideda praradimas.
Praėjo daugiau nei 20 metų. Šiandien šios istorijos liudininkai išsibarstę po visą pasaulį. Filmo kūrėjai seka istorijos pėdomis ir leidžiasi į kelionę, besidriekiančią nuo Vilniaus iki Maskvos, Berlyno, Prahos, kur susitinka su Vito draugais, kolegomis, konkurentais. Pagrindinė kelionės dalis nusikelia už Atlanto ribų – ten dabar gyvena Vito žmona, mylimoji, bendražygė ir mūza Tatjana. Po tragiškos savo vyro mirties ji nebegalėjo likti Lietuvoje ir pabėgo į Ameriką, pasiėmusi judviejų įsidukrintą mergaitę Kotryną, kelias sukneles ir milžinišką Vito darbų archyvą – arti pusės milijonų negatyvų, fotografijų, kontaktų, dienoraščių, užrašų, albumėlių, atspaudų.
25 metus tylėjusi, ji atveria mums ne tik duris į savo namų Vašingtone palėpę, kur saugomas unikalus, neišbarstytas, neįkainojamos vertės Vito darbų archyvas, bet ir į paslaptį, kaip dėliojosi talentingo menininko gyvenimas ir kas iš tikrųjų galėjo įvykti tragiškąją 1987-ųjų kovo 16-ąją, nes ji vienintelė visą tą laiką buvo šalia.
Kūrybinė grupė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Režisierė – Giedrė Žickytė
- Operatorius – Audrius Kemežys
- Muzika – Giedrius Puskunigis, Jurga Šeduikytė
- Montažo režisieriai – Danielius Kokanauskis, Giedrė Žickytė, Dominykas Kilčiauskas
- Prodiuserė – Dagnė Vildžiūnaitė
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Juosta laimėjo keturias „Sidabrines gerves 2015“ – už geriausią metų dokumentinį filmą, geriausią metų režisieriaus darbą, geriausią operatoriaus darbą, geriausią montažo režisieriaus darbą. Filmas taip pat buvo nominuotas metų geriausio kompozitoriaus kategorijoje[2]
Filmas atrinktas į šių festivalių programas:
- Kraków Film Festival 2015, Documentary Competition[3], Lenkija
- Golden Apricot Yerevan International Film Festival 2015, Documenatry Competition,[4] , Armėnija
- Europos šalių kino forumas „Scanorama“ 2014, Lietuvių kino premjeros[5] Lietuva
- Kino Pavasaris 2015, Lietuvių filmai[6] Lietuva
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Ąžuolo“ apdovanojimai
- ↑ Sidabrinės gervės 2015[neveikianti nuoroda]
- ↑ Krokuvos festivalio konkursinė programa[neveikianti nuoroda]
- ↑ Jerevano festivalio konkursinė programa Archyvuota kopija 2015-07-15 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Europos šalių kino forumas „Scanorama“ Archyvuota kopija 2015-04-18 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Kino pavasaris Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.