Meironys
| Meironys | ||
|---|---|---|
  Meironys |
||
| 55°20′17″š. pl. 26°04′41″r. ilg. / 55.338°š. pl. 26.078°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Utenos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Ignalinos rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Ignalinos seniūnija | |
| Gyventojų | 23 | |
Meironys – gatvinis kaimas Ignalinos rajono savivaldybės pietvakariuose, 2 km į šiaurės vakarus nuo Palūšės, Aukštaitijos nac. parke. Kaimas yra tarpuežeryje: šiauriniame kaimo pakraštyje telkšo Dringykščio ežeras, pietiniame – Lūšių, vakariniame – Asalnų. Meironis supa Palūšės ir Linkmenų miškai. Į rytus nuo kaimo yra Ekologinio švietimo centras, į vakarus – poilsiavietė prie Lūšių ir Asalnų protaikos.
Jau apie 100 metų kaime gyva tradicija: kasmet per Sekmines gėlių vainikais papuoštos karvės plukdomos į Asalnų ežero pusiasalį, vadinamą Pabiržiu (link Pabiržės kaimo).[2] Atgal gyvuliai parplukdomi rudenį, prieš Mykolines.
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iki XVIII a. pabaigos kaimas vadinosi Antadringe (kaimas ant Dringio ežero, tarmiškai Untadringė). Vėliau kaimas imtas vadinti pagal Meironos upelį. Taigi, Meironys – vandenvardinis vietovardis (ir senasis, ir naujasis kaimo vardas).
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kaimas minimas nuo 1554 m.[3] XIX a. pabaigoje čia gyveno 140 katalikų ir 9 žydai.[4]
1977 m. Lūšių pakrantėje kūrybinės stovyklos metu tautodailininkai pastatė 16 medinių skulptūrų vietinių legendų motyvais (viena jų – „Laumių pasaka“ – byloja, kad pavojinga vyrams maudytis ežere po vidurnakčio, kadangi išplaukusios laumės jį užkutens). Vėliau čia įkurtas Ekologinio švietimo centras ir botanikos takas (3,5 km ilgio, apie 150 augalų rūšių, iš kurių 9 yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą),[5] vedantis link Palūšės. Kaime buvo įkurta Aukštaitijos NP administracija.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | ||||||||
| 1870 m. | 1905 m.[6] | 1909 m. | 1931 m.[7] | 1959 m.sur.[8] | 1970 m.sur.[9] | 1979 m.sur.[10] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 47 | 158 | 128 | 121 | 77 | 85 | 71 | ||
| 1986 m.[11] | 1989 m.sur.[12] | 2001 m.sur.[13] | 2011 m.sur.[14] | 2021 m.sur.[15] | - | - | ||
| 70 | 53 | 52 | 42 | 23 | - | - | ||
| ||||||||
Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Laima Miliuvienė (1948–2022), žurnalistė, redaktorė.
Turizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Meironų kaime kasmet švenčiamos Sekminės,[16] po atviru dangumi vyksta šv. Mišios, dainos, šokiai ir maisto ragavimas.[17]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Informacinis stendas kaime.
- ↑ Miesteliai.lt Archyvuota kopija 2008-02-07 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Mejrany. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VI (Malczyce — Netreba). Warszawa, 1885, 243 psl. (lenk.)
- ↑ „Lankytinos vietos“. Suarchyvuotas originalas 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2016-03-05.
- ↑ Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
- ↑ Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.
- ↑ Meironys. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 550 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kazys Misius ir kt. Meironys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 42
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
- ↑ Baškytė, Rūta; Raščius, Gediminas; Kavaliauskas, Paulius; Tukačiauskas, Tomas (2019). Lietuvos saugomos teritorijos (PDF). Kaunas: Leidykla „Lututė“. p. 115. ISBN 978-9955-37-213-4.
- ↑ „Meironių Sekminės Aukštaitijos nacionaliniame parke“. Alkas.lt. 2015-05-23. Nuoroda tikrinta 2024-03-05.
|
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
Ginučiai – 6 km |
| |||||||||
|
Strigailiškis – 5 km IGNALINA – 7 km | ||||||||||
| Palūšė – 2 km | |||||||||||
